Ramygalos kultūros centre vyko vokalinio ansamblio „Aušra“ dvidešimtmečio šventė, kurioje dainomis dalijosi ansamblietės, o jų pasveikinti sugūžėjo svečiai. Per du dešimtmečius ansamblio „Aušra“ veikloje sutalpintas ne tik dainų skambesys, draugystė, pasiekimai, bet ir sunkus darbas, iššūkiai. Dvylika metų ansambliui vadovauja Karolina Raziūnienė. Ji supažindina su „Aušra“ iš arčiau.
Muzika nuo mažens
Pradžioje Karolina Raziūnienė manė, jog jai patikėtos ansamblio vadovės pareigos – laikinos.
„Ramygalos kultūros centre dirbu jau nuo 2007 metų. Pradžioje organizuodavau parodas, vėliau prisidėjau prie vaikų muzikinio ugdymo ir pati dainavau vokaliniame ansamblyje „Aušra“. 2011-aisiais iš darbo išėjus ansamblio vadovei, tuometinė direktorė patikėjo šį darbą man. Iš pradžių maniau, kad vadovausiu tik laikinai, bet šis kolektyvas labai greitai man tapo daug daugiau nei darbas. Jis tapo man pačia tikriausia šeima, tad štai nepastebėjau, kaip praėjo jau dvylika metų kartu“, – istorija dalijosi K. Raziūnienė.
Muzika ją lydėjo nuo mažų dienų.
„Mano meilė muzikai – tikrai įgimta. Dar būdama visai mažytė koncertuodavau namuose, kėdę vietoje scenos pasistačiusi. Be dainavimo nepraėjo nė vieni mano gyvenimo metai. Laiku bėgant, meilė muzikai, žinoma, tik stiprėjo. Pradėjau nuo muzikos būrelių mokykloje. Po to priėmiau sprendimą studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o vėliau ilgus metus dirbau su įvairiais kolektyvais. Ir pati dainavau choruose bei ruošiau ir atlikau solo programas“, – pasakojo „Aušros“ vadovė.
Tarpusavio santykiai
Nors komandoje pasitaiko įvairių emocijų, ansamblio narių ryšys – ypatingas.
„Vokalinį ansamblį vertinu kaip šeimą. O šeimose būna įvairiausių situacijų, taip ir čia kartais pasitaiko nesklandumų ar nesutarimų. Mes viena kitą visada palaikome, kartu sprendžiame iškilusias problemas, kartu verkiame užklupus bėdoms ir kartu džiaugiamės gražiausiais gyvenimo įvykiais“, – tvirtino pašnekovė.
Repeticijų metu ansamblio narės dalijasi ne tik muzika, bet ir naujienomis, problemomis ir džiaugsmu. Pasak vadovės Karolinos, ryšys tarp kolektyvo narių – kur kas stipresnis nei santykis tarp kolegų.
„Įprastai repetuojame du kartus per savaitę, jeigu nėra jokio koncerto ar konkurso greitu metu. Kuomet turime svarbesnių koncertų, repetuojame dažniau. Didžiausias narių pasipiktinimas būna tuomet, kai kažkas iš kolektyvo dėl ne itin svarbios priežasties neateina į repeticiją. Nuo pat pradžios, kuomet vadovauju ansambliui, siekiau susitarimo, kad neateiti į repeticiją galima tik dėl labai svarbių priežasčių – darbas, liga ir t. t. Per daugybę metų visos dainininkės taip priprato prie šios tvarkos, kad dabar jau nebe aš piktinuosi, o pačios ansamblietės . Mūsų repeticijos visada prasideda ir baigiasi įvairiausių tiek mūsų asmeninių, tiek pasaulio aktualijų aptarimu. Vokalinis ansamblis mums ne tik dainavimo mokymosi vieta, bet ir „draugių terapija“. Yra posakis „Džiaugsmas dalijantis didėja, o skausmas – mažėja“. Tiek metų būdamos drauge, mes tikrai galime tai patvirtinti“, – pasakojo „Aušros“ vadovė.
Smagu prisiminti
„Per dvylika metų turėjome labai daug įvairių koncertų, konkursų ir, žinoma, linksmų istorijų. Nuo sugedusio automobilio pakeliui į Šilalę (spėjome, bet į sceną teko lėkti tiesiai iš mašinos) iki nuvažiavimo ne į tą kultūros centrą, nes, pasirodo, yra du kaimai vienodais pavadinimais, kuriuos skiria vos 25 kilometrai. Tikriausiai linksmiausia mūsų istorija nutiko, kai kartą koncertavome senelių namuose. Ten buvo organizuota šventė tų namų gyventojams. Mūsų ansamblis paruošė gražią programą su ilgesingomis dainomis ir eilėmis, visi šiltai mus priėmė, lingavo, dainavo kartu. O kai baigėme koncertuoti, nusilenkdami išgirdome, kai viena močiutė garsiai pareiškė: „Ačiū Dievui, baigėsi“… Vėliau šeimininkai pasakojo, jog ta močiutė labai blogai girdi ir jai atsibodo į mus žiūrėti be garso, tad ji nuoširdžiai ir apsidžiaugė. Mums tai iki šiol juokingiausias prisiminimas.
„Aušra“ be Aušros…
„Šį gimtadienį planavome ilgai. Kalbėti apie jį pradėjome dar praėjusių metų pabaigoje ir planavome organizuoti dar metų pradžioje, tačiau mūsų ansamblį ištiko didelė nelaimė: netekome vienos savo narės, ją pasiglemžė sunki liga. Kurį laiką bet koks pasiruošimas buvo pastumtas į šalį. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, labai norėjome suorganizuoti šią šventę ne tik dėl savęs, bet ir jos garbei. Jos vardas taip pat buvo Aušra. Mums jos atminimas labai brangus ir tikrai žinau, kad ji būtų džiaugusis šia švente. Jaučiu, kad Aušra tą dieną buvo šalia, su mumis“, – skausmas suskambo Karolinos balse.
„Didelių lūkesčių nei aš, nei kolektyvas neturėjome, tiesiog norėjome pasidalinti savo meile muzikai su mūsų klausytojais, draugais, artimaisiais. Tai pavyko – šventė buvo labai jauki, šilta, su daug džiaugsmo ir liūdesio, ilgesio ašarų“, – gimtadienio emocijomis dalijosi „Aušros“ vadovė.
