Rimvydas Vekerotas jau 16 metų gyvena su Donoro širdimi. Rimvydo istorija prasidėjo nuo gripo. Kadangi temperatūros neturėjo, vyras į gydytojus nesikreipė. Visgi, gripo pasekmės buvo itin skaudžios – širdies raumuo išsiplėtė ir širdis išstumdavo vis mažiau ir mažiau kraujo. Rimvydas silpo ir galiausiai vienintele jo viltimi gyventi tapo širdies transplantacija.
„Viskas prasidėjo dėl gripo. Tais metais gripas buvo be temperatūros, jautėsi tik kaulų laužymas, sukinėjimas. Kaip eisi pas gydytojus, kai nėra temperatūros? Juk pagalvos, kad simuliantas. Taip ir ėjau toliau į darbą“, – pasakojimą pradeda Rimvydas.
Gripas paveikė širdį – sutriko jos ritmas. Taip pat paaiškėjo, kad Rimvydo širdies raumuo pradėjo plėstis, jos išmetimo frakcija (širdies pumpavimo pajėgumas) ėmė mažėti, o tai reiškia, kad širdis išstumdavo vis mažiau ir mažiau kraujo.
„Smegenims ėmė trūkti deguonies. Atsistojus imdavo svaigti galva. Organizmas ėmė silpti. Laikui bėgant buvo implantuotas stimuliatorius, kad širdis dirbtų kiek geriau.
Kiekvienais metais širdies išmetimo frakcija mažėjo ir mažėjo – turi būti daugiau nei 50 proc., o yra 40 proc., 30 proc., 25 proc., 10 proc., galiausiai 7 proc. Po 5 metų gydytojai sakė, kad nors esu dar gyvas, bet jau nebesimato, kiek to kraujo išmeta širdis“, – prisimena Rimvydas.
Sulaukė dirbtinės širdies ir sūnaus
Vėliau Rimvydas sužinojo, kad yra galimybė įstatyti dirbtinę širdį, nes žmogus, kuriam ji turėjo būti įstatyta, atsisakė arba paprasčiausiai jos nebesulaukė. Vyras sutiko nedvejodamas, nes jo savijauta buvo prasta – iššūkiu tapdavo net perėjimas per kambarį, o apie lipimą laiptais vyras jau nebegalėjo pagalvoti. Kiekvieną vakarą aplankydavo nerami mintis, ar rytoj pabus, ar ne.
„Likus savaitei iki dirbtinės širdies pajungimo buvau beveik atsisveikinęs su šiuo pasauliu ir galvojau, kad su vienu ar kitu draugu seniai nesimatėme, gal kam piktą žodį pasakiau ir neatsiprašiau…“, – sako Rimvydas.
Tuo pačiu metu, kai Rimvydo sveikata jau buvo itin prasta, jo žmona laukėsi sūnaus. Vyras turėjo tik mažą sūnaus echoskopijos nuotrauką. Tą nuotrauką Rimvydas su savimi vežėsi ir į reanimaciją, nes žinojo, kad dėl žmonos pilve augančio mažylio turi viską ištverti.
Dirbtinės širdies operacija buvo sėkminga – Rimvydas pabudęs galėjo girdėti, kaip jo krūtinėje zirzia „varikliukas“. Tuo metu 171 centimetro ūgio Rimvydas svėrė 56 kilogramus, 3 kilogramus svėrė vien dirbtinė širdis.
Dar gulėdamas reanimacijos skyriuje vyras išgirdo, kad buvo registruotas potencialus donoras ir jo širdį būtų galima transplantuoti jam, tačiau Donorui buvo nustatyta aktyvi hepatito infekcija ir transplantacija įvykti nebegalėjo.
„Gyvenant su dirbtine širdimi gimė sūnus. Pasidarė lengviau, kad bent jau spėjau jį pamatyti. Parašiau jam laišką, kad jeigu mirčiau, jis žinotų, kad toks buvau ir jo laukiau“, – jautriais išgyvenimais dalijasi Rimvydas.
Sulaukė lemtingo skambučio
„Po dirbtinės širdies „įdėjimo“ turėjau gerti kraują skystinančius vaistus, todėl iš transplantacijos laukiančiųjų eilės buvau išbrauktasir po 3 mėnesių vėl įrašytas, tik šįkart į patį eilės viršų, nes transplantacijos man reikėjo kuo skubiau. Dirbtinė širdis buvo tik tiltas į širdies transplantaciją.
Kartą paklausiau gydytojo, kokia tikimybė, kad aš po operacijos grįšiu namo. Jis atsakė labai paprastai: „arba grįši, arba ne“, – prisimena vyras.
Vieną sekmadienį, praėjus maždaug 9 mėnesiams po dirbtinės širdies operacijos Rimvydas sulaukė skambučio.
„Sėdėjau ant sofos, žiūrėjau televizorių ir sulaukiau profesoriaus skambučio. Profesorius klausė, ar valgiau. Pasakiau, kad dar ne. Tai pasakė, kad ir nebevalgyčiau, nes atsirado tinkama donorinė širdis. Susidėjau daiktus ir nuvažiavau į ligoninę.
Ligoninėje viskas vyko labai greit – prasidėjo tyrimai, paguldė ant operacinio stalo, prisimenu, kad dar juokavau. Pabudau jau su matytu reanimacijos vaizdu. Ant sienos tiksėjo laikrodis. Pagalvojau, kad, jeigu aš čia, mano Donoras jau atgulė amžino poilsio. Paklausiau slaugytojos, kada man vakar užbaigė transplantaciją, o ji pasakė, kad dvi paras gulėjau be sąmonės. Vėliau gydytojai sakė, kad ir mano transplantacija truko ilgai, nes man dar reikėjo išimti dirbtinę širdį“, – prisimena jis.
Pradėjo net bėgioti
Praėjus 5 metams po transplantacijos Rimvydas nusipirko šunį ir pradėjo bėgioti. Iš pradžių sekėsi gana sunkiai – širdis nebuvo pratusi prie fizinio krūvio, greitai pavargdavo, o pasibaigus bėgimui reikėdavo palaukti, kol ritmas atsistatys.
Visgi Rimvydas nepasidavė ir bėgiojo toliau, kol galiausiai pamatė, kad bėgdamas nebedūsta, širdies ritmas išlieka normos ribose, o kūnas stiprėja ir tvirtėja, taigi vyras pradėjo dalyvauti ir įvairiuose bėgimo renginiuose.
Laukdamas širdies transplantacijos Rimvydas bijojo, kad nepamatys gimsiančio sūnaus, o sulaukęs donorinės širdies kartu su šeima šventė jau 16-tą sūnaus gimimo dieną.
