Iš Grenlandijos pietvakariuose plytinčio ledo skydo į gretimas upes plūsta daugybė gyvsidabrio.
Šis atradimas kelia nerimą, nes toksiškas metalas gali kauptis jūrų gyvūnuose, kurie yra pagrindinis vietinių gyventojų bendruomenių maistas.
Gyvsidabrio metalo natūraliai yra kai kuriose uolienose. Pamažu slinkdami žemyn, ledynai trina uolienas ir savo tirpsmo vandeniu gyvsidabrį išplauna. Aiškindamasis, ar tai vyksta Grenlandijoje, Jon Hawkings iš Floridos valstijos universiteto su kolegomis analizavo iš Grenlandijos ledo skydo pietvakarinio krašto tekantį tirpsmo vandenį.
Hawkingsas su komanda atliko dvi ekspedicijas į Grenlandiją 2015 ir 2018 metais ir surinko vandens mėginius iš trijų tirpsmo upių, nemenką vandens dalį gaunančių iš Grenlandijos ledo skydo – iki 800 kubinių metrų per sekundę.
Mėginiai buvo filtruojami, kad neliktų jokių nuosėdų ir neužsiterštų. Tuomet tyrėjai matavo kiekvieno mėginio gyvsidabrio koncentraciją.
„[Gyvsidabrio koncentracijos šiame regione] yra mažiausiai 10 kartų didesnės nei įprastose upėse. Tai reiškia, kad tirpsmo vandenyje gyvsidabrio tiek, kiek kai kuriose stipriai užterštose upėse – tik šiuo atveju gyvsidabris vandenyje atsidūrė ne tiesiogiai dėl žmonių.“ Nors šį gyvsidabrį išmeta ne žmonės, ledo skydas daug sparčiau tirpsta dėl klimato kaitos,“ – pažymi Hawkings.
Tyrėjų vertinimu, šis gyvsidabrio šaltinis nemažai jo nutekina į ledynų išgremžtus ilgus, siaurus fjordus. Šis Grenlandijos regionas kasmet į vandenyną gali išskirti iki 42 tonų gyvsidabrio – apie 10 procentų į pasaulio upes patenkančio šio sunkiojo metalo.
Gyvsidabrio koncentracijos yra vienos iš didžiausių, kada nors užfiksuotų natūraliuose vandens telkiniuose, atsiradusiose ne dėl žmogaus veiklos ir aprašytų mokslinėje literatūroje.
Dėl savo toksiškumo ir kaupimosi maisto grandinėje, gyvsidabris yra vienas iš pagrindinių pasaulinį nerimą keliančių elementų. „Kuo aukščiau maisto grandinėje, tuo didesnė gyvsidabrio koncentracija,“ –sako Hawkingsas.
Tai ypač pavojinga Arktyje gyvenančioms vietinių žmonių bendruomenėms. „Šiame regione yra ir daug tirpstančių ledynų, ir daug vietinių bendruomenių, stipriai priklausomų nuo vietiniuose vandenyse sugaunamų ir maistui vartojamų jūrų gyvūnų,“ – sako Maya Bhatia iš Albertos universiteto Kanadoje, kuri tyrime nedalyvavo.