Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos narys tapytojas Kęstutis Virgilijus Henrikas Vaičiūnas savo namuose Smilgių miestelyje 2017 m. atidarė darbų, kuriuos pats jis ir nutapė, galeriją. Jo patarėja ir mūza – žmona Aldutė. Smalsumas, kūrybiškumas ir meilė savo šaliai bei istorijai – jų gyvenimo variklis.
Menas praturtina
Įkurti galeriją savo namuose vyras sugalvojo kai pastebėjo, jog per ilgus tapymo metus prikaupė begalę darbų. Vien jo namuose kabo apie 40 paveikslų, o dar keliskart tiek išdovanota įvairioms parodoms, muziejams, artimiesiems. „Taip pat, kai vaikai iškeliavo iš namų, liko tušti kambariai. Juos nusprendėme prasmingai panaudoti“, – pridūrė Kęstutis.
Dar iki karantino dažni galerijos svečiai buvo aplinkinių mokyklų mokiniai, kuriuos mokytojai atvesdavo susipažinti su menu ir šalies istorija. Jų Kęstutis ypač laukdavo, nes, pasak menininko ir buvusio fizikos mokytojo, menas praturtina dvasią.
„Man rūpi, kad vaikų dvasia būtų turtinga, nes, išties, menas praturtina. Žinoma, suprantu, kad kiekvienas nebus menininkas, bet vis tiek svarbu, kad jie susipažintų su menu, jo istorija, garsiais menininkais. Mano žmona ypač domisi meno istorija, todėl ir knygų šia tema turime daug. Galime jas parodyti vaikams, papasakoti plačiau. Mūsų biblioteka labai didelė – tai Aldutės indėlis“, – pasakojo vyras.
Šiuo metu galerija aptuštėjo, kadangi dėl viruso vaikai ir kiti svečiai rečiau užsuka. Vis dėlto pora kiekvieną pasitinka su puodeliu kavos ar arbatos bei gardžiais saldainiais ar savo sodo obuoliais.
Traukė tapyba
Nors Kęstutis per visą gyvenimą dirbo įvairius darbus, kurie, iš pažiūros, visai nesusiję su menu, jį visą laiką traukė tapyba. „Meilė tapybai gimė dar vaikystėje, bet gyvenimas nulėmė dirbti kitokius darbus (juokėsi). Visgi džiaugiuosi, nes turiu daug įvairios patirties: buvau ir mokytojas, ir mokslininkas, ir politikas. Man labai svarbu, kad prisidėjau ir prie Sąjūdžio, per kurį tapome nepriklausomi“, – atskleidė jau prieš penkerius metus į pensiją išėjęs vyras.
„Aš niekur nesimokiau tapymo, bet mano didžioji mokytoja – literatūra. Labai tuo domėjausi, skaičiau knygas. Dar su žmona studijų metais lankydavomės parodose ir analizuodavome paveikslus. Ji – kūrinio autorių, aš – piešimo techniką“, – priminė galerijos šeimininkas.
Sena svajonė
Pora ypač gilinasi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. „Esu Lietuvos istorijos įkvėptas ir noriu įgyvendinti seną svajonę – pamatyti ir nutapyti kaip įmanoma daugiau LDK pilių ir kitų svarbių, istorinių objektų. Apvažiavome ir apžiūrėjome nemažą dalį buvusios LDK teritorijos ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, ieškojome svarbių vietų, kurias ir tapiau“, – pasakojo tapytojas.
„Taip pat esame išnaršę visą Lietuvą. Tapau įvairias vietas: dvarus, slėnius, miškus, upes, istorinius medžius ir t. t. Kartais žiūri į tam tikrą kūrinį ir atrodo, kad ten tiesiog gamta, bet iš tiesų daugelis mano paveikslų vienaip ar kitaip susiję su istorija“, – teigė vyras.
Paklaustas, ką tapo karantino metu, kai negalima keliauti, vyras tvirtino, jog jo piešiniuose – seniau užfiksuoti eskizai arba Smilgių apylinkės. „Štai čia, visai šalia mūsų, yra garsus ąžuolas, kurį neseniai nupiešiau“, – džiaugėsi jis.
Puikus tandemas
Kęstutis paveikslams piešti naudoja paprastas bei aliejines pasteles. „Kadangi pasteliniai dažai labai dažo, visi paveikslai – po stiklu, kad neišsiteptų, nesusigadintų. Su jais galima dažyti įvairiomis technikomis. Man tai ypač patinka, nes kaip su žmona mėgstame sakyti, esame puikus tandemas – ji domisi meno istorija, o aš – meno technikomis“, – juokėsi galerijos įkūrėjas.
Vyras žmonai Aldutei jaučiasi ypač dėkingas. „Ji labai man padeda ir daug prisideda prie šios galerijos gerovės. Aldutė tariasi dėl parodų, plenerų, konkursų. Ji tiek jaunystėje, tiek dabar labai domisi meno, teatro istorija. Net ir mokykloje dėstė meno istoriją. Mes visada sakome, kad žiūrime viena, bendra kryptimi, tad taip ir nugyvenome kartu jau beveik 50 metų“, – sakė Kęstutis.
