Verbų sekmadienis simbolizuoja Didžiosios savaitės pradžią, artėjančią gavėnios pabaigą. Ankstų rytą tądien kaimuose jau aidėdavo žodžiai „Ne aš mušu, verba muša“, – užkalbėjimai, turėję kiekvienam išplaktam sveikatos gausą užtikrinti.
Aukštaitiška verba kukli
Anot Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėjos, Krekenavos kultūros centro meno vadovės Linos Vilienės, augalo garbinimas – tai vienas iš svarbiausių, prasmingiausių papročių, kuris siejamas su atgimimu, atsinaujinimu, viso ko suvešėjimu, žemės nubudimu.
„Pagoniškasis gamtos garbinimas susipina su krikščionybėje minimu Kristaus prisikėlimu. Verba – tai kadagio šakelė su karku, perrišta raudonu siūlu. Kadagys – visą laiką žaliuojantis augalas, įprasminantis augalijos svarbą žmogaus gyvenime. Porą savaičių anksčiau, būdavo, ir gluosnį, karklą pamerkia, juos į bažnyčią šventinti neša“, – pasakoja L. Vilienė.
Etnografė pabrėžia, kad Aukštaitijos kraštui būtent tokia verba ir būdinga – paprasta, kukli.
„Pagal tyrinėjimus, tokia verba vyravo visoje Lietuvoje. Aukštaitijoje, Šiaurės Žemaitijoje verbos simboliu laikytas kadagys, ėglis, o Pietų Lietuvoje – svarbesnę reikšmę turėjo gluosnis, karklas. Spalvingos, aukštos, džiovintais gėlių žiedais puoštos verbos – Vilniaus krašto tradicija“, – sako pašnekovė.
Tik ką nulaužta kadagio šakele mamos, močiutės eidavo nuplakti dar lovoje gulinčių vaikų, linkėdamos sveikatos, stiprybės. Grįžus iš bažnyčios retas kuris dar lovoje ridinėdavosi, tad pašventintos verbos šakele sutiktajam tik simboliškai suduodavo.
„Pašventinta verba saugoma visus metus: namus ji apsaugo nuo griaustinio, žaibo. Kadagį neretai smilkydavo kaip smilkalus – jo kvapu pasitikdavo garbingus svečius, naudodavo atsisveikinant su mirusiuoju, apsmilkydavo gyvulius, išgenamus į laukus, kad pieno gausiau duotų.“
Aukštaitijoje į verbos puokštę būdavo dedami ir bruknių lapai. Tačiau jie kitų metų dažniausiai nesulaukdavo – žmonės arbatos sveikatai puoselėti išsivirdavo.
Tikėta, kad kadagys ir nuo piktų dvasių apsaugo.
Penktadienį Vilniuje prasidėjo Kaziuko mugė.
Raudona – gyvybės spalva
Anot etnografės, vyresni žmonės prisimena, kad verbą išskirtinai tik raudonu vilnoniu siūlu perrišdavo, nes tai gyvybės, širdies spalva. Tikėta, kad siūlas gelbėdavo, saugodavo ir gydydavo. Juo moterys ir strėnas, rugius pjaunant, apsirišdavo, kad skausmų dirbdamos išvengtų.
„Raudona spalva svarbi ir šv. Velykų dieną. Krikšto vaikams tą dieną dera savo krikšto tėvus aplankyti, o pastarieji mažiesiems būtinai turi raudoną kiaušinį padovanoti – sveikatos, gyvybingumo linkėdami“, – primena L. Vilienė.
Didžioji laukimo savaitė
Vos kelios dienos lieka iki šv. Velykų. Anot pašnekovės, kiekviena likusi diena yra svarbi.
„Tai susikaupimo savaitė. Sekmadienį – šventinamos verbos. Ketvirtadienis skirtas švarai, tvarkymuisi: reikia ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai išsikuopti. Penktadienis – vėlių penktadienis, kai buvo lankomi artimųjų kapai. Tądien itin mažai valgoma, stengiamasi apsiriboti vandeniu. Šeštadienį – šventindavo vandenį ir ugnį. Du pagrindiniai simboliai, be kurių prie Velykų stalo nesėsdavo. Kiaušinių nedažydavo, kol ugnis neparnešta, krosnyje nepakeista. Šventintu vandeniu sekmadienio vaišes bei prie stalo susėdusiuosius apšlakstydavo“, – pasakoja Etninės kultūros skyriaus vedėja.
Buvo įprasta, kad šeštadienio vakarą bažnyčioje prie Kristaus karsto žmonės budėdavo.
„Net ir pačioje Krekenavoje yra išlikusių nuotraukų, kokia gausa žmonių budėdavo, kaip išradingai jie persirengdavo velniūkščiais, zbitkininkais ir pan. O ryte suskambėjus būgnams ir varpams – paskelbdavo, kad Kristus prisikėlė“, – šypsodamasi pašnekovė primena šv. Velykų sekmadieniui būdingas tradicijas.
Nuskambėjus varpams ir būgnams – šventė persikeldavo į namus. Įprastai per Kalėdas dalijamasi plotkele, duonos riekele, o per Velykas – pirmuoju kiaušiniu. Tik vėliau imama varžytis, kieno prie stalo margutis tvirčiausias.
Sekmadieniais į svečius niekas neskubėdavo, gimines, artimuosius, kaimynus lankyti eidavo tik antrą šv. Velykų dieną.
Šiemet, kaip ir anuomet, nesiskubinkime į svečius. Pavasario šventę pasitikime jaukiai namuose, saugodami save ir kitus dėl koronaviruso pandemijos.
