Projekto „Pirmyn į praeitį“ kūrėjai naujienų portalo JP skaitytojams pristato buvusį Panevėžio cukraus fabriką. Kaip teigia projekto dalyviai Arnas Mažylis ir Gytis Palšauskas, apsilankymą į buvusį pramonės objektą teko organizuoti beveik dvi savaites: ekskursiją privaloma buvo suderinti su vadovybe.
„Tačiau pastangos organizuojant nenuėjo veltui. Iš arti pamatėme buvusio cukraus fabriko pastatų kompleksą, apžiūrėjome patalpų vidų, iš ilgamečio darbuotojo lūpų išgirdome stulbinančią cukraus fabriko istoriją“, – teigė projekto „Pirmyn į praeitį“ autoriai.
Šios teritorijos tyrinėjimas projekto nariams paliko neišdildomus įspūdžius. Nors nemažai statinių po fabriko uždarymo buvo demontuota, tačiau pagrindiniai yra išlikę, kadangi buvo įtraukti į kultūros vertybių registrą.
Antrojo pasaulinio karo metu pastatytas fabrikas yra vienas seniausių Panevėžyje, kuriam techniniu lygiu bei gamybos sudėtingumu tuomet neprilygo nei viena Panevėžio įmonė.
Istorija
1940 metais, kuomet Lietuva neteko savo nepriklausomybės, vyko intensyvios Cukraus fabriko statybos. Fabrikas buvo statomas pagal žinomo architekto A. Funko projektą, pagal kurį, 40 ha plote, turėjo iškilti apie 30 skirtingos paskirties pastatų.
Statybos įvertintos kaip brangiausios Panevėžyje, kainavusios 3 mln. litų. (1940 metais lito vertė buvo apie 7 kartus didesnė nei lito prieš įvedant eurą).
1965 metai. Rugsėjis. Derliaus nuėmimas. Mėnesio pabaigoje į cukraus fabriką pradėdavo plūsti šimtai vežimų su cukriniais runkeliais. Darbuotojai laukdavo gamybos pradžios. Pro nuolatinį, mėnesiais nenutylantį fabriko įrengimų gausmą pradėdavo skverbtis visoje apylinkėje jaučiamas cukrinių runkelių aromatas, kurio buvo pilna visur: ir namuose, ir darbe, ir gatvėse.
Dar prieš šeštą ryto sukaukdavo fabriko sirena. Iš miesto ir aplinkinių kaimų žmonės skubėdavo į darbą, o jį baigusieji – namo, poilsiui. Ir taip kasdien, ir sekmadieniais, ir šventinėmis dienomis. Nebūdavo kam pakeisti paprastų darbininkų ir inžinierių, todėl tekdavo dirbti ištisus mėnesius be poilsio dienų.
Gamybos procesas vykdavo lauke, požemiuose, nešvariuose runkelių paruošimo, o taip pat specialių santechninių sąlygų neturėjusiuose cukraus virinimo ir produktų skyriaus patalpose. Dirbančius alino temperatūrų skirtumai, drėgmė.
„Gyvenome be išeiginių nepertraukiamame gamybos cikle, neskiriant dienos nuo nakties, – toks buvo pirmasis gyvenimo ratas Panevėžyje. Į miestą nueidavome gan retai. Intensyvusis cukraus gamybos sezonas tęsdavosi keturis mėnesius. Todėl mūsų gyvenimo žiemas galima vadinti „parduotomis žiemomis“. Taigi, pokaris…“, – tvirtina buvęs cukraus fabriko darbuotojas B. Kačkus.
Panevėžio cukraus fabrikas pagal gamybos sudėtingumą, techninį lygį, inžinerinę struktūrą tuo laiku mieste neturėjo lygių. Tai buvo autonominis vienetas, galėjęs dirbti be pašalinės pagalbos. Turėjo galingą vandentiekio, kanalizacijos, elektros, garo tiekimo sistemas, galinčias tenkinti sudėtingus gamybinio proceso poreikius. Fabriką aptarnaujančių techninės infrastruktūros sistema buvo apraizgiusi didžiąją dalį Aukštaitijos.
Tai cukrinių runkelių supirkimo punktai, durpynai, siaurasis geležinkelis, savi vagonai, garvežiai, autopostai, specialioji technika ir t.t.
Tam, kad visa ši sistema funkcionuotų, reikėjo gerų vadybininkų, specialiose mokyklose paruoštų specialistų ir praktikų.
Komunistai sušaudė 19 žmonių
1941 m. birželio 25 d. maždaug už 300-400 metrų nuo Panevėžio cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, komunistai sušaudė devyniolika kalinių, atvežtų iš Panevėžio vykdomojo komiteto rūsių.
Tarp nužudytųjų buvo išvakarėse suimtų Kupiškio valsčiuje ir atgabentų į Panevėžį 15 kupiškėnų ir 4 Panevėžio rajono gyventojai.
Kaip bebūtų keista, bet liko gyvi keli šio įvykio liudininkai ir vienas iš jų papasakojo tos dienos įvykį. Anot liudininkų, į egzekucijos vietą atvažiavo „kalėjimo mašina ir sunkvežimis, pilnas ginkluotų kareivių. Mašinos sustojusios prie iškastos duobės. Paskui du čekistai atidarę kalėjimo mašiną, į ją įšokę ir iš jos metę į duobę žmones. Į metamuosius iš pistoletų šaudę čekistai ir vyresnieji politrukai. Tą darbą atlikę labai greitai, maždaug per 10-15 minučių“.
Birželio 27 d. palaikai buvo atkasti. Bolševizmo aukų laidotuvės įvyko birželio 29 d. Laidotuvių procesijoje dalyvavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, kiti aukšto rango dvasininkai, apie 7000 panevėžiečių. Žuvusiųjų palaikai buvo palaidoti Katedros kapinėse Panevėžyje.
Šiandien
Šiandien Panevėžio cukraus fabrikas oficialiai uždarytas, liko dirbantis fasavimo cechas. Prieš kelerius metus visą buvusį cukraus fabriką įsigijusi AB „Amilina“, fabriką pavertė į sandėliavimo patalpas.
Pagrindiniuose didžiausiuose pastatuose šiuo metu sandėliuojama AB „Amilina” priklausantys įvairūs agregatai, varikliai, konvejerių dalys ir kt.
Likusios nepanaudotos patalpos yra apleistos. Pastatai, kurie neįrašyti į kultūros paveldo sąrašą, buvo nugriauti. Gamybiniuose pastatuose viskas demontuota, likusios tuščios erdvės. Įmonės teritorijoje darbuojasi keletas darbininkų, kurie atsakingi už pastatų priežiūrą ir eksploataciją.
FOTOGALERIJA: Buvęs Cukraus fabrikas Panevėžyje