1990 m. gegužę pirmą kartą kaip laikraščio „Panevėžio tiesa“ priedas išėjęs Panevėžio kultūros ir istorijos žurnalas „Senvagė“ išgyvena pokyčių metą. Praėjusią savaitę žurnalo kūrybinė grupė sulaukė elektroninio laiško iš leidinio steigėjos, idėjos autorės ir ilgametės redaktorės Liudos Jonušienės.
„Na, štai, mielieji, ir atėjo TA DIENA…“, – rašė ji.
Anot žurnalistės, prozininkės, eseistės, dramaturgės ji pati tiksliai nežino, kodėl buvo atleista iš „Senvagės“ žurnalo redaktorės pareigų. Savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ji rašė:
„Diena, kokios nelinkiu niekam: supratau, kad esu išcenzūruotas žmogus. Išbrauktas iš profesinio ir kūrybinio gyvenimo. Mano gimtojo miesto funkcionieriai atėmė mano kūdikį, Panevėžio kultūros ir istorijos žurnalą „Senvagė“. Skaudžiausia, kad slapčia, suokalbiškai ir pasalūniškai. Negarbinga, bet ką šiais laikais reiškia garbė…
Lygiai prieš 30 metų šių dienų žmonėms sunkiai suvokiamomis sąlygomis įkūriau ir su rėmėjų pagalba išleidau vieną pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos leidinių – kultūros ir istorijos žurnalą „Senvagė“. Po 5 numerių buvo ilga poros dešimtmečių pertrauka. <…>
Kai dabar klausiama, kokie liekamieji Lietuvos kultūros sostinių reiškiniai, reta buvusi kultūros sostinė jų turi. Panevėžys turi – Lietuvoje ir išeivijoje gerą vardą užsitarnavusį profesionalų, menišką, išskirtinio turinio ir dizaino leidinį, kurį Panevėžio – Lietuvos kultūros sostinės metais – 2014-aisiais išleidau UAB „Amalkeros leidyboje“. Šią bendrovę pasirinkau kaip nepriklausomą leidėją, nes Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas neremia privačių asmenų ar valdiškų įstaigų. O be fondo paramos nepriklausomam kultūros leidiniui šansų išgyventi nedaug. Parengiau projektą, gavom finansavimą.
Iš dalies „Senvagę“ parėmė ir Savivaldybė. Bėda, kad toji parama oi kaip atsirūgo… Sovietiniais laikais spauda pati viešinosi esanti komunistų partijos organas. Dabar politinės jėgos ir tų jėgų įtakojamos žiniasklaidos priemonės tokius faktus visaip maskuoja, o realybėje ypač seno sukirpimo valdžios karaliukai, naudodamiesi ekonominiais svertais, užsiima pačia tikriausia cenzūra.
Jeigu galvojate, kad tokie nekalti dalykai kaip kultūra, menas, istorija šių dienų Panevėžyje išvengia cenzūros, tai galvokite iš naujo. Kadangi kaip „Senvagės“ redaktorė sunkiai jai pasidaviau, kentėjo leidėjas. Nors ir, atrodytų, nepriklausomos „Amalkeros leidybos“ vadovas Alvydas Ivoškus pasirodė esąs net labai priklausomas. Atspėsite nesunkiai, žinoma, nuo šiuo metu korupcija įtariamo miesto mero Ryčio Mykolo Račkausko.
Nurodymai, ką, kaip ir apie ką rašyti žurnale, apie ką – šiukštu, byrėjo ant jo galvos. Galų gale nuovargis ir baimė netekti Savivaldybės užsakymų UAB savininką, matyt, įveikė. Tai nėra sunku suprasti ir verslininkus pateisinti. Bet niekada nesuprasiu žmonių, kurie verslą daro, pamindami elementarų padorumą, paslapčia perimdami intelektinį turtą ir uzurpuodami trijų dešimtmečių trukmės autorinį įdirbį.
Nežinau, kaip kitaip vertinti UAB „Amalkeros leidyba“ ir UAB „Amalkera“, o prieš du su puse mėnesio įregistruotos VšĮ „Amalkeros leidyba“ vadovo poelgį, kai jis daugiau nei po 2-ų bendro darbo metų, nieko man nesakęs, 2016 m. įregistravo „Senvagės“ žurnalą – kaip vieno iš savo UAB-ų prekės ženklą. Su tomis bendrovėmis tikra kebeknė. Jos perregistruojamos, atsiranda visiškai naujas darinys tuo pačiu pavadinimu. Pastaruoju metu su finansavimą mano idėjai ir projektui skyrusiu Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu irgi bandoma sudaryti sutartį, keičiant tiek leidėjo statusą, tiek projekto vadovą bei redaktorių.
O tas redaktorius, t. y., aš, gaunu Panevėžio miesto savivaldybės bibliotekos įspėjimą apie darbo sutarties pasibaigimą. UAB „Amalkera“ direktorius (…) raštu (….) pranešė, kad sutartis, kurios objektas – žurnalo „Senvagė“ parengimas, leidyba ir platinimas, tarp UAB „Amalkera“ ir Panevėžio m. savivaldybės viešosios bibliotekos nebus pratęsta. Tokiu būdu vyresniojo redaktoriaus pareigybė tampa pertekline. Dėl išdėstytų priežasčių Jūs būsite atleista iš užimamų vyresn. redaktoriaus pareigų…)“. <…>
Nenoriu būti pikta ir nelaiminga. Man patiko būti su savo ir jūsų „Senvage“ … Mielai ją palikčiau, anksčiau ar vėliau visgi teks, kultūros ir meno profesionalams, tik ne grobuonims …“
Paprašyta detaliau pakomentuoti situaciją Liuda Jonušienė ji patikino, kad viską išsakė „Facebook“ profilyje ir pasiūlė „Amalkeros“ vadovoui Alvydui Ivoškai užduoti klausimus apie tai „kodėl jis nuo „Senvagės“ idėjos ir projekto autorės nuslėpė „Senvagės“ prekės ženklo įregistravimą; kodėl nutarė pakeisti redaktorę ir kodėl jai apie tai jau keletą mėnesių nieko nesakė; ar jau turimas naujas redaktorius; kas nuo šiol finansuos žurnalo leidybą; kaip keisis žurnalas?“
Situaciją komentuoti A. Ivoškus atsisakė.
„Tai yra komercinė paslaptis, „Senvagė“ yra privatus leidinys. Kai tik galėsime – atskleisime visas detales apie naują redaktorių bei kitus laukiančius pokyčius“, – telefonu sakė jis.