Paslaptingos būtybės, gyvenusios vandenyne prieš pusšimtį milijardo metų – be galvų ir be galūnių, mums, regis, visais atžvilgiais yra svetimos.
Nauji tyrimai rodo, kad taip nebuvo. Tiesą sakant, Ediacaran biota – senovinių vandenynų gyvybės formų, gyvenusių Žemėje prieš 570–539 milijonus metų, kolekcija, dalinasi daugybe genetinių panašumų su šiuolaikiniais daugialąsčiais gyvūnais, įskaitant žmones, sako mokslininkai.
„Nė vienas iš jų neturėjo nei galvos, nei griaučių“, – sako paleobiologė Mary Droser iš Kalifornijos universiteto. – Daugelis jų tikriausiai atrodo kaip trimačiai vonios kilimėliai ant jūros dugno, apvalūs užstrigę diskai“.
Mokslininkė turi patirties tiriant klaikius organizmus iš tolimos Žemės praeities. Prieš metus ji vadovavo tyrimui, kuriame buvo nustatytas vienas iš tokių Ediacaran: Ikaria wariootia – keistas, vangus, maždaug ryžių grūdelio dydžio gyvis, kuris galėjo būti ankstyviausias simetriško kūno gyvūnų protėvis.
Tačiau ne visi Ediacarans šiandien būtinai turi tokius glaudžius ryšius su gyvūnais.
Yra daugiau nei 40 pripažintų rūšių – įskaitant garsiausią daugialąstį Dickinsonia ir kitą, pavadintą prezidento Obamos vardu, ir ne visada lengva nustatyti, kurią vietą gyvybės medyje turi užimti jų suakmenėjusios formos.
„Šie gyvūnai yra tokie keisti ir tokie skirtingi, kad sunku juos priskirti šiuolaikinėms gyvųjų organizmų kategorijoms, vien žiūrint į juos“, – sako Droser. – Ir nėra taip, kad mes galime išgauti jų DNR – mes negalime“.
Naujame tyrime, kurio bendraautorė yra Droser ir kuriam vadovauja paleontologas Scottas Evansas iš Smitsono nacionalinio gamtos istorijos muziejaus, mokslininkai apžvelgė keturis Ediacaran biota atstovus: Dickinsonia, Ikaria, į šliužą panašią Kimberella ir sferinę pusrutulio formos Tribrachidium.
Remdamiesi fosilijų stebėjimais ir numanymu, kaip šie padarai galėjo judinti savo kūną, išlaikyti save ir apskritai gyventi senovės jūros dugne, mokslininkai siūlo idėją, kad gyvūnai greičiausiai turėjo pradinę nervų sistemos formą, palaikomą ir reguliuojamą tų pačių rūšių genetinių reguliavimo elementų, kuriuos ir šiandien naudoja gyvūnai, įskaitant žmones.
„Ši analizė rodo, kad kai kuriuose iš šių ankstyvųjų gyvūnų greičiausiai buvo genetiniai daugialąstiškumo, ašinio poliškumo, raumenų ir nervų sistemos keliai“, – rašo autoriai.
Negalėdami iš pirmų rankų analizuoti šių tvarinių genetinių duomenų, mokslininkai turi tai padaryti iš pėdsakų, kuriuos šie organizmai paliko. Laimei, tie senovės atspaudai gali daug ką atskleisti.
„Kartu šie bruožai padeda geriau suprasti kelių pagrindinių Ediacara taksonų filogenetinę padėtį ir leidžia pažvelgti į ankstyvą daugialąsčių evoliuciją.
Konkrečiai, naujame tyrime komanda apibūdina platų genų spektrą, kuris galėjo turėti įtakos daugialąstiškumui, imunitetui, nervinei sistemai, apoptozei (užprogramuotai ląstelių mirčiai), ašiniam modeliavimui (kuris išskiria kūno šonus, pvz., priekį ar galą, kairę ar dešinę ), ir dar daugiau.
Nors apie šiuos tikrai senovinius padarus dar reikia daug ko išmokti, milijonus metų mus vienijanti biologija rodo, kad jie galbūt nėra tokie keisti, kaip atrodo.
„Tai, kad galime sakyti, jog šie genai veikė tame, kas išnyko prieš pusę milijardo metų, mane žavi“, – sako Evansas.
Tyrimo rezultatai aprašyti „Proceedings of the Royal Society B“ leidinyje.
