Gamta tikrai moka stebinti ir dažnai pažeria staigmenų. Skelbiama, kad Afrikoje galimai buvo atrasta nauja miškinių damanų rūšis.
Taita kalvose, Kenijoje, zoologai tiki atradę anksčiau nežinomas miškinių damanų (angl. tree hyrax) rūšis.
Miškiniai damanai, priklausantys Dendrohyrax genčiai, yra vidutinio dydžio (3-5 kg) žinduoliai, kilę iš Afrikos.
Kartais šie gyvūnai yra aktyvūs dienos metu, tačiau didžiąja dalimi jie yra naktiniai gyvūnai, ypač vietovėse, kuriose jie yra medžiojami.
Manoma, kad tai vienišiai gyvūnai, besikliaujantys akustine komunikacija, kurios pagalba nakties metu jie apie savo padėtį praneša vienas kitam.
Tarp zoologų vyrauja bendras sutarimas, kad egzistuoja trys miškinių damanų rūšys: pietų miškiniai damanai (lot. Dendrohyrax arboreus), vakarų miškiniai damanai (lot. Dendrohyrax dorsalis) bei rytų miškiniai damanai (lot. Dendrohyrax validus).
Dėl jų gyvenimo medžiuose ir naktinių įpročių, šiuos gyvūnus laukinėje gamtoje tirti yra sudėtinga ir didžioji dalis to, kas yra žinoma apie jų paplitimą, remiasi muziejiniais įrašais.
„Apie miškinių damanų įvairovę ir ekologiją žinoma labai mažai, nes šie gyvūnai, kurie atrodo tarsi didžiulės jūrų kiaulytės, tačiau iš tiesų yra tolimi dramblių giminaičiai, daugiausia yra aktyvūs nakties metu Afrikos tropinių miškų medžių lajose,“ – sakė dr. Hanna Rosti su kolegomis iš Helsinkio universiteto.
„Šie gyvūnai yra pagarsėję, kaip galintys rėkti didesniu nei šimto decibelų garsu, tačiau „smaugiančių smūgių“ šauksmai, kurie buvo įrašyti Taita miškuose, nebuvo girdimi niekur kitur“.
Mokslininkai įrašė ir analizavo menkai pažįstamų naktinių žinduolių – miškinių damanų (lot. Dendrohyrax sp.), smulkiaausių didesniųjų galagų (Otolemur garnettii) ir nykštukinių galagų (Paragalago sp.), balsus Taita kalvų miškuose.
Rezultatai taip pat rodo, kad dvi nykštukinių galagų populiacijos Taita kalvose gali priklausyti skirtingoms rūšims.
„Daugelio naktinių žinduolių taksonomija tebėra menkai pažįstama, o daugybė populiacijų vis dar nėra ištirtos,“ – sakė tyrimo bendraautorius dr. Henry Pihlström, Helsinkio universiteto mokslininkas.