Baigiantis Švyturių metams Neringoje ir Klaipėdoje bei minint senojo Nidos švyturio įžiebimo 150 metų sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius tech“) mokslininkai nustatė tikslią senojo švyturio vietą.
Anot universiteto pranešimo, aštuonerius metus aiškintasi, kur tiksliai Nidoje stovėjo 1944 metais besitraukiančios vokiečių kariuomenės susprogdintas senojo švyturio bokštas.
Senojo švyturio bokšto fragmentai iki šiol likę Urbo kalno šlaituose Nidoje, tačiau tiksli jo vieta nerasta, nerastos ir kitos objekto liekanos.
Siekiant įminti 80 metų senumo mįslę ir įamžinti senojo Nidos švyturio vietą, „Vilnius tech“ alumnas, inžinierius Tomas Jačionis surengė misiją „Surasti Raudonąjį Kristupą“. Per ją archeologas Justinas Račas atliko archeologinius tyrimus, bet šiems nedavus tikslių rezultatų prireikė geodezinių matavimų ir skaičiavimų.
„Vilnius tech“ Geodezijos instituto direktoriui Eimuntui Paršeliūnui Vokietijos archyvuose pavyko rasti 1874 metų Jūreivių žinyną, kuriame pirmąkart nurodytos Nidos švyturio platuma ir ilguma, tačiau to meto geodezinės koordinatės pateiktos tik 30 metrų tikslumu.
Siekiant tiksliau apskaičiuoti švyturio vietą, pagalbos kreiptasi į Vokietijos kartografijos ir geodezijos tarnybą.
„Kolegos iš Vokietijos pasidalijo 1927 metų aukštų Klaipėdos (Memel) krašto statinių geodezinėmis koordinatėmis – Nidos, Ventės rago, Klaipėdos švyturių, Šv. Jono bažnyčios Klaipėdoje ir Priekulės bažnyčios bokštų. Vis dėlto senojo Nidos švyturio koordinates dar reikėjo nustatyti šiuolaikinėje Lietuvos koordinačių sistemoje LKS94“, – sakė E. Paršeliūnas.
Anot pranešimo, pasinaudojęs 2001 metų Vokietijos kartografijos ir geodezijos tarnybos nustatytais transformavimo parametrais ir pritaikęs tiesinį konforminį koordinačių transformavimą, naudodamas tik Klaipėdos krašto pastatų geodezines koordinates, profesorius Nidos švyturio geodezines koordinates nustatė maždaug vieno metro tikslumu.
Anot E. Paršeliūno, dabar buvusio švyturio koordinates galima nurodyti žemėlapiuose, o vykdant archeologinius tyrimus – rasti jo liekanas.
Šie duomenys taip pat atveria galimybes vienoje vietoje sutelkti išlikusius senojo švyturio bokšto fragmentus ir pritaikyti juos ekspozicijai.
Be to, misijos „Surasti Raudonąjį Kristupą“ dalyviams pavyko rasti dokumentą ir brėžinį, patvirtinantį 2021 metais Nidos švyturio pastatų komplekse atrastų kuro statinių nuosavybę.
Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve aptiktas 1882 metais Karaliaučiuje sudarytas dokumentas, kad 1878 metų sausį į Nidą iš „Hansa“ mašinų gamyklos Rostoke buvo pristatytos metalinės talpyklos, kurios gegužės 16 dieną pirmą kartą užpildytos alyva.
„Šios keturios kuro statinės – pirmi ir kol kas vieninteliai dokumentuoti senojo Nidos švyturio inžinerinės įrangos eksponatai, kuriuos bus galima eksponuoti ir palikti ateities kartoms. Iki šiol buvo manyta, kad kuro statinės buvo atvežtos iš garlaivio ir skirtos dyzeliniam kurui laikyti“, – sakė misijos organizatorius ir viešosios įstaigos „Šviesos ministerija“ vadovas Tomas Jačionis.
1874 metais pastatytas Nidos švyturys buvo svarbus Kuršių nerijos navigacinis objektas. Jo reikėjo siekiant padidinti laivininkystės saugumą Baltijos jūroje, ypač dėl sudėtingų navigacijos sąlygų ir dažnų rūkų.
Iškilęs raudonų plytų aštuonkampis švyturys buvo mėgstamas vietos gyventojų ir svečių, tarpukariu vadintas Raudonuoju Kristupu. Statinys sugriautas baigiantis Antrajam pasauliniam karui kaip strateginis objektas. Dabartinis švyturys yra jo „palikuonis“, iškilęs pokariu.
