Kol Panevėžio miestas ir rajonas diskutuoja, kaip į šį kraštą pritraukti daugiau turistų, savo sėkmės formulę sėkmingai Naujamiestyje pritaikiusios moterys svečius pasitinka ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Vilija Petkūnienė bei Gitana Zaviežienė prieš metus pristatė edukacinę programą „Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu“, kuri sulaukė nepaprasto susidomėjimo.
„Per metus sulaukėme daugiau nei 50-ies lankytojų grupių, mažiau nei penkiolikos žmonių edukacijai nepriimame. Darome ir išvažiuojamąsias edukacijas, bendradarbiaujame su Siauruku… Nenoriu apgauti, tiksliai neskaičiavau, bet apie senąją lietuvių virtuvę nuotaikingą programą išgirdo daugiau nei tūkstantis žmonių“, – pasakoja V. Petkūnienė.
Idėjos užuomazga – knygoje
„Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu“ edukacinė programa – tai kulinarinė kelionė po XIV–XVI amžių skanaujant tai, ką valgė ir gėrė Lietuvos didikai, bajorai, miestiečiai ir valstiečiai.
Vilija pasakoja, kad idėja sukurti edukacinę programą apie to laiko nacionalinę virtuvę, jos formavimąsi, valgymo kultūrą kilo tada, kai jai į rankas pateko Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano prof. dr. Rimvydo Laužiko knyga „Lietuvos istorinė virtuvė“.
„Pamačiau jos aprašą ir supratau, kad man jos reikia. Panevėžio knygyne buvo likęs vos vienas egzempliorius, kurį įsigyti skubėjau tą pačią dieną. Ją perskaičiau „vienu prisėdimu“, – prisimena V. Petkūnienė. – Skaitydama antrą kartą jau žymėjausi idėjas bei mintis, su kuriomis atėjau pas Gitaną Zaviežienę. Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.“
Vilija Petkūnienė jau 15 metų dirba su renginiais, juos organizuoja, yra renginių organizavimo įmonės „Švenčių kalvė“ direktorė, edukacines programas veda pokylių namuose „Vasaris“. Gitana Zaviežienė drauge su vyru jau beveik du dešimtmečius puoselėja kavinės „Sodybėlė“ veiklą Naujamiestyje: priima švenčių, pokylių užsakymus, pati sukasi virtuvėje.
„Kai Vilija atėjo su edukacinės programos idėja, ilgai nedvejojau. Neilgai trukus ėmėme ieškoti stalo įrankių, lėkščių, dubenėlių, staltiesių, pradėjome diskusijas apie programos meniu sudarymą“, – pasakoja G. Zaviežienė.
Įkurdamos naują verslą moterys jokios piniginės paramos neieškojo, viską parengė savomis santaupomis ir padedant geranoriškiems žmonėms. Surado, kas keturšakėms šakutėms du vidurinius dantukus išpjaus, nes viduramžiais šakutės tik du juos turėjo, kas lininių staltiesių parūpins, nes anksčiau žmonės ne į servetėles, bet į staltiesę taukuotas rankas valydavo, kas viduramžių metą menančius drabužius pasiųs…
Netrukus knygoje perskaitytos idėjos atgijo ir tapo atvykusiųjų mėgstama programa. Šiuo metu „Švenčių kalvė“ edukacinės programos procesą įgyvendina keturiese: Gitana, Vilija ir judviejų vyrai.
„Mes ir savo vyrams viduramžiškus drabužius pasiuvome, – šypsosi Vilija. – Tai geriausi pagalbininkai priimant dideles žmonių grupes. O jų čia „Sodybėlėje“ gali būti ir virš šešiasdešimt.“
Edukacinės programos evoliucija
„Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu“ programoje pristatoma ne tik istorinė virtuvė, bet ir XIV–XVI amžių etiketas, linksmos istorijos, viduramžių stalo žaidimai su dovanomis.
„Dėl to ir pavadinimas programos toks – pristatome ir skonį, tai yra valgius, papasakojame gardžių istorijų sužadinančių klausančiųjų smalsumą ir dar įtraukiame edukacijos dalyvius pažaisti, nevaržyti savo emocijų, – pasakoja Vilija. – Kol Gitana sukinėjasi virtuvėje ir ruošia viduramžiškus valgius – ropes, lazankes, duonos sriubą, autentišką grietinę ir kita – aš bendrauju su svečiais. Praskleidžiu viduramžių paslapties šydą, papasakoju, kokių nuopelnų Bona Sforca turi lietuviškai virtuvei, kaip bajorai prie stalų elgdavosi… Leidžiu ir edukacijos dalyviams į staltiesę rankas nusivalyti, duonos gabaliuką ant grindų numesti. Ir labai dažnai sulaukiu pačiai sau netikėtų klausimų.“
Anot V. Petkūnienės, neatsakyti klausimai jos neapleidžia ir skatina skaityti daugiau, domėtis giliau ir taip gausinti žinias apie viduramžių virtuvę. Taip per metus moterims pačioms programa nepabodo, tik dar labiau žadina smalsumą ir verčia turtinti jau esamą edukacinę programą. Taip maisto ruošimo ir istorijų pasakojimo paslaugas papildė viduramžių dainos bei to meto šokių programa.
„Kol kas susitvarkome keturiese, komandos narių skaičiaus didinti neketiname. Planuojame laiką, tad ištaikome minutę ir paatostogauti“, – pripažįsta G. Zaviežienė.
„Galvojame tik apie naujos edukacijos temą. Jau pradėjome rinkti informaciją, kalbinti vietos senolius, kurie mums gelbės paruošti programą apie karaimų papročius. Kodėl ši tema? Netrukus visi galės išgirsti, pamatyti ir net paragauti“, – paslaptingai užsimena V. Petkūnienė.