Mokslininkai atrado įrodymų, kad Veneros paviršiaus dalys aplink juda lyg žemynų dalys Žemėje. Ir nors šis aktyvumas, greičiausiai, nėra skatinamas plokščių tektonikos, kaip Žemėje, tačiau tai gali būti šio proceso „pusbrolis“.
Šie atradimai tinka besiformuojančiam labai gyvos planetos vaizdui, priešingam nei tradicinis Veneros įsivaizdavimas.
Europa paleis savo kosminį erdvėlaivį „EnVision“, kad jo pagalba sukurtų radarinį žemėlapį ir surinktų spektroskopinius planetos paviršiaus ir atmosferos matavimus.
NASA iki šio dešimtmečio pabaigos į Venerą pasiųs dar du erdvėlaivius „Veritas“ ir „DaVinci+“.
„Mes Veneroje identifikavome anksčiau neatpažintą tektoninių deformacijų modelį, vieną, kuris yra nulemtas vidinio judėjimo, kaip Žemėje,“ – sakė tyrimui vadovavęs autorius Paul Vyrne, Šiaurės Karolinos valstijos universiteto planetų mokslo docentas. Nors tai skiriasi nuo tektonikos, kurią mes šiuo metu matome Žemėje, tai vis dėlto yra įrodymas, kad vidinis judėjimas vyrauja planetos paviršiuje.“
Tradiciškai manoma, kad Veneros litosfera – jos uolingas išorinis sluoksnis, yra vienas ištisinis gabalas, kas skiriasi nuo Žemės, kuri yra suskilusi į mobilių tektoninių plokščių mozaiką.
Manoma, kad Mėnulis, Marsas ir Merkurijus taip pat turi statines litosferas.
Tačiau atradimai, paskelbti žurnale „PNAS“, rodo, kad Veneros litosfera iš tikrųjų pasižymi tam tikro laipsnio mobilumu, nors ir nė iš tolo neprilygstančiam Žemės.
Kompiuterinių modelių rezultatai rodo, kad išsilydžiusios uolienos – magma, nerimstanti po pluta, gali sukelti deformaciją, įtrūkimus ir iškraipymus, matomus „Magellan“ užfiksuotuose paviršiaus vaizduose.
Taigi, Veneros tektoninis aktyvumas gali būti panašus į ankstyvosios Žemės, egzistavusį Archėjaus Eono metu, prieš 4–2,5 milijardo metų, kai šilumos srautas planetoje buvo didesnis, o litosfera – plonesnė.