Birutę Oniūnienę Velžyje dar kitaip vadina „Velžio dvasia“. Ji, nors ir kilusi iš Kupiškio, jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Velžyje, o dar ilgiau dirbo vietiniame medicinos punkte, kur teko eiti ne tik akušerės, bet ir slaugytojos, stomatologo padėjėjos, rentgenologės pareigas.
Mokosi visą gyvenimą
71-erių moteris prieš trejus metus išėjo užtarnautų atostogų, todėl dabar laiką skiria savo pomėgiams: skaito knygas, piešia, rašo, keliauja ir lanko Trečiojo amžiaus universitetą (TAU). „Ketinu siekti antrojo diplomo, mat vieną jau gavau“, – apie TAU pasakojo ji. Vienam diplomui gauti paskaitų reikia klausytis trejus metus.
„Dabar, ko gero, nebedirbčiau iki 68-erių. Manau, užtenka iki 65-erių. Na, o daugiau – leisti laiką sau. Nesigailiu, kad dirbau, bet geriau pensijoje skirti laiko sau ir savo naujiems atradimams, pomėgiams, o ne darbui“, – aiškino moteris.
Per gyvenimą B. Oniūnienė dešimt metų dirbo Kupiškyje: penkerius Šimonių ambulatorijoje ir penkerius Kupiškio gimdymo namuose. Vėliau trisdešimt šešeri pralėkė Velžio medicinos punkte. Taigi, iš viso ji darbui atidavė keturiasdešimt šešerius metus.
„Velžyje dirbau akušere, vėliau mane perkvalifikavo į slaugytojas. O dar vėliau, kai pradėjo dirbti stomatologė, mane padarė stomatologo padėjėja. Tad juokiausi, jog visą gyvenimą mokiausi: iš akušerės tapau slaugytoja, iš jos – stomatologo padėjėja, o galiausiai – rentgenologe. Vadovybei sakiau: „Jei nebesiųsite manęs mokytis, eisiu į pensiją“. Tad kai nustojo siųsti į mokslus, išėjau“, – juokėsi šviesuolė.
Savas kelias
B. Oniūnienė baigė akušerijos mokslus. Pasiteiravus, kodėl pasirinko būtent šią kryptį, ji tikino, kad ko gero kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau žino, kuo jis bus. „Apie savąjį kelią žinojau nuo pat vaikystės. Kadangi buvau vienturtė, man būti dideliame draugų ar giminaičių būryje visuomet būdavo labai smagu. Vaikystėje susitikdavome su kitomis giminaičių šeimomis. Vienoje iš jų augo trys vaikai, kitoje – keturi. Tad visi susitikę žaisdavome daktarus. Giminaitė Dovilė visada būdavo daktarė, o aš – seselė. Taip ir užaugome – ji tapo daktare, o aš akušere. Kodėl norėdavau būti sesele net žaidimuose? Nes tais laikai seselės vaikščiodavo su tokiomis baltomis skarelėmis, tad ir aš visada pasiimdavau savo bobutės skareles ir jas išpaišydavau raudonais kryžiais. Oi, kiek esu sugadinusi skarelių“, – juokėsi ji.
„Atsimenu, turėjau draugą, kuris dešimtoje klasėje sakė „aš būsiu teisėjas“, o aš jam pasakiau, kad stosiu į mediciną. Jis šaipėsi, kad tai šlykštus darbas, nes reikia „kapstinėtis“ po žmogų. Na, ir ką… Jis iš tiesų tapo teisėju, o aš – akušere. Jis – Jonas Prapiestis, kuris net buvo LR teisingumo ministru. Tad kiekvienas turime savo dalią“, – pridūrė Velžio dvasia.
Nuo piešimo iki kelionių
Šviesuolė juokavo, kad be medicinos, ji turbūt daugiau nieko nemokėtų, o kitokio gyvenimo – neįsivaizduoja. „Medicina – mano pašaukimas. Tačiau pripažinsiu, kad išėjusi į pensiją labai tuo džiaugiuosi, nes galiu daug laiko skirti sau. Lankau TAU, piešiu, kuomet Velžyje vyksta paskaitos, nueinu paklausyti.“
Piešimas buvusios akušerės gyvenime atsirado labai netikėtai. „Viskas prasidėjo, kai netekau savo ilgametės kompanionės Bartos, su kuria kartu gyvenome keturiolika metų. Ji buvo valkataujanti šunytė, kurią priglaudžiau iš gatvės. Išgyvenome kelias operacijas, tačiau galiausiai teko užmigdyti dėl vėžio. Kiek ašarų išlieta… Na, o kažkas man ėmė ir pasakė: „Eik, aprašyk gyvenimą, piešk“. Nors nemokėjau, ėmiau ir pradėjau piešti. Piešiau, kol kažkas pavyko. Sąsiuvinyje aprašiau ir Bartos gyvenimą“, – atviravo moteris. Piešti ji pradėjo 2017-ųjų rudenį.
Visgi labiausiai jai patinka piešti gamtos motyvus. „Viskas – iš galvos bei atsiminimų. Dabar savarankiškai mokausi piešti žmones bei jų veidus. Be piešimo, mėgstu skaityti knygas. Mėgstamiausi – romanai, o mėgstamiausio autoriaus neturiu. Dažniausiai nueinu pas bibliotekininkę Birutę Kronienę ir paprašau, kad ką nors parekomenduotų. Ji visuomet kaip pirštu į akį pasiūlo kažką labai įdomaus ir man tinkančio“, – kalbėjo pašnekovė.
Taip pat patinka knygos apie keliones, tačiau dar labiau – keliauti iš tiesų. „Velžyje turime senjorų asociaciją „Velžynė“, su kuria keliaujame po Lietuvą. Ir ne tik. Vykome į Šiaulius, Vilnių, pajūrį ir t. t. Mėgdavau keliauti ir tuomet, kai vyras Petras buvo gyvas. Jis priklausė tokiam turistų klubui, su kuriuo kartu keliaudavome. Įsimintiniausia kelionė buvo pamatyti baltąsias naktis“, – pasakojo Velžio gyventoja.
Vaikai ir anūkai
B. Oniūnienė turi du vaikus ir tris anūkus. Sekti mamos-močiutės pėdomis nepasirinko niekas iš jų. „Vyresnieji anūkai domisi šiuolaikinėmis technologijomis, o anūkė kol kas devintokė, todėl dar nežinia kur stos. Visgi abejoju, jog tai bus medicina. Vaikai taip pat nesirinko šio kelio. Manau, kiekvienas turi savo kelią ir reikia gyventi savo gyvenimą, o ne tokį, kurį kažkas prikiša“, – dėstė ji.
Pasak ponios Birutės, gyvenimas – labai įdomus. „Reikia juo džiaugtis, neskubėti gyventi, nes jis – tik vienas. Jei sėdi savo rogėse, tai viskas sekasi sklandžiai. Svarbu daryti tai, ką myli. Aš ir anūkams sakiau stoti ten, kur jie tikrai nori, o ne bet kur, ar kur kažkas kitas pasiūlė. Juk jei dirbsi tą, ką nori, tai viskas gyvenime klostysis gerai.“
Abi senjorės atžalos šiuo metu gyvena netoli jos, Velžyje. „Kai buvo emigracijos banga, labai nenorėjau, kad mano vaikai išvyktų. Aš jiems, aišku, nieko nesakiau, bet svajojau, kad būtų arti. Na, ir štai, apsigyveno Velžyje. Labai džiaugiuosi, kad jie šalia“, – džiaugėsi šviesuolė.
Meilė gamtai
Vasaros metu B. Oniūnienė gyvena sode. Ten augina uogas, daržoves. „Gamtoje jaučiuosi labai gerai. Tam įtakos turbūt turi ir mano vaikystė, mat Kupiškyje gyvenau sodyboje ant kalno. Tėvų sodyba buvo nuostabi, labai graži. Mano tėtis buvo labai šeimyniškas, mylėjo gamtą, gyvūnus. Ten turėjau nuostabią vaikystę. Dabar daugelis vaikų galėtų man pavydėti“, – juokėsi moteris.
Deja, šiuo metu Kupiškio sodyba parduota. „Kadaise ji buvo labai išpuoselėta, o dabar – apleista. Visuomet važiuodami pro Kupiškį pravažiuojame ir pro sodybą. Sūnus jaučia ypatingą nostalgiją jai. Gaila ir man, kad sodybėlė tokia nemylima.“
Dabar artimiausias gamtos kampelis – sodas. Net ir „Tėvynės“ žurnalistus ji pasitiko su savo gamybos obuolių pyragu, kuriam naudojo savo sode užaugintus obuolius, bei vaišino juoda arbata, kuriai žoleles taip pat rinko ir džiovino pati.
„Jei man jaunystėje būtų kažkas pasakęs, kad kažkada atsikelsiu į negirdėtą Velžio kaimą, būčiau tikrai nepatikėjusi. Tačiau niekada nežinai, kur gyvenimas nublokš“, – pabrėžė velžietė, kuri per trisdešimt šešerius darbo metus čia pažino visus gyventojus.
„Kai atsikėliau čia gyventi, Velžyje buvo tik trys gatvės: Pavasario, Nevėžio ir Alantos. Čia daugiausia gyveno jaunos šeimos, tad pas mane ateidavo moterys, kurios pagimdydavo vaikus, o vėliau tie vaikai užaugdavo, susituokdavo ir ateidavo jau gimdyti savų atžalų. Tad taip aš mačiau tris užaugančias kartas ir dabar save vadinu Velžio „probabe“, – juokėsi B. Oniūnienė.
