Viktorija Paškevičienė – Velžio gimnazijos anglų kalbos mokytoja. Ji – šilta, rūpestinga ir su vaikais artimą ryšį kurianti mokytoja, kuri ne tik moko, bet ir užsiima meninėmis veiklomis – skrebinimu, nėrimu. Taip pat mokiniams veda fotografijos būrelį. Pasak moters, visi laisvalaikio užsiėmimai yra asmeninė patirtis ir tobulėjimas.
Išbandytos visos rankdarbių rūšys
Nėrimo ir siuvinėjimo pagrindus, kaip ir dauguma moterų, ji gavo mokykloje, o likę – pačios išmokti ir tobulinti. „Čia didelę įtaką ir neregėtas galimybes atvėrė internetas bei komunikavimas bendraminčių forumuose“, – pripažino mokytoja.
Pats didžiausias jos pomėgis ir aistra – skrebinimas. „Skrebinimo kaip laisvalaikio užsiėmimas buvo žinomas jau XV–XVI a. Pirmiausia tai buvo šeimos knygose saugomi receptai, piešinukai, sveikinimo atvirukai, sąskaitos, bilietai ir kitos tuo metu svarbios popierinės smulkmenos. Šiandien tai yra ne tik laisvalaikio užsiėmimas, fiksuojant šeimai svarbius įvykius, bet ir bendravimo būdas. Skrebinimo sąvoka prasiplėtė ir apima ne tik albumus, bet ir atvirukus, dėžutes, 3D konstrukcijas, dovanų įpakavimus“, – apie veiklą pasakojo V. Paškevičienė.
Moteris skrebina jau septynerius metus. „Susidomėjimas atsirado siekiant išbandyti naujienas. Viskas išaugo iš kitų rankdarbių, tokių kaip origami ir kvilingas. Visos išbandytos rankdarbių rūšys – vilnos vėlimas, papuošalų gamyba, dekupažas, siuvinėjimas, nėrimas – sekėsi ir tebesiseka, prie jų nuolat sugrįžtu arba jų elementus panaudoju skrebinime“, – aiškino menininkė.
Nėra kalbos barjero
V. Paškevičienė yra surengusi ir ne vieną savo darbų parodą „Žalioji pelėda“ bei Velžio gimnazijos bibliotekose. „Aplinkiniai aikčiojo, klausinėjo, kaip taip įmanoma padaryti. Turint tinkamus įrankius, priemones, saują kruopštumo bei rieškučias vaizduotės viskas yra įmanoma“, – juokėsi pašnekovė.
Pasiteiravus, iš kur semiasi įkvėpimo kūrybai, V. Paškevičienė tikino, jog visos idėjos ateina pačios.
„Man nereikia ypatingų sąlygų ar atmosferos. Kuo didesnis iššūkis, tuo daugiau minčių ir įgyvendinimo būdų. Iš kilusių minčių tik dalis tampa galutiniu apčiuopiamu rezultatu – atviruku, paveikslėliu, skirtuku ar nameliu. Pasaulinė skrebintojų bendruomenė yra didžiulė, o man kalbos barjero nėra. Ten vyksta nuolatinis bendravimas, dalijimasis patirtimi, išraiškos būdais, bandymais ir nesėkmėmis, priemonių apžvalga. Tai turi įtakos, nes skatina išbandyti bei pritaikyti naujienas praktikoje“, – pasakojo moteris.
Ypatingas ryšys su mama
Vis dėlto, nors kurti rankdarbius – didelis malonumas, jiems laiko nėra tiek daug, kiek galbūt norėtųsi. „Nemažą laisvalaikio dalį aš kaip duoklę atiduodu mokinių darbų taisymams ir pasiruošimui pamokoms. Kas lieka – rankdarbiams, o protarpiais spėju ir knygą paskaityti“, – teigė V. Paškevičienė.
Meilę rankdarbiams ji paveldėjo iš savo mamos, kuri irgi turi menininkės gyslelę. „Prisimenu laikus, kuomet visi rengdavomės vienodai, nes tokia buvo pasiūla. Mamos buvo išradingos – megzdavo, nerdavo, siūdavo ir taip sukurdavo individualų stilių sau bei vaikams. Iki šiol atsimenu mamą su mezginiu rankose ar su teptuku akvareliniuose dažuose. Ryškiausias vaikystės prisiminimas – siuvinėta vasaros pieva ant mano pagalvės užvalkalo. Nagrinėdavau kiekvieną gėlytę ir drugelį bei svajojau pati kada nors tokią pagalvę išsiuvinėti. Dar visai neseni prisiminimai apie naktis prieš Kalėdas, kuomet iki paryčių manikiūrinėmis žirklutėmis karpydavome snaiges – ažūrines, trapias ir nepaprastai magiškas. Su mama dalijamės patirtimi ir taip palaikome ryšį“, – atskleidė moteris.
Galimybė tobulėti
Kalėdos – jau čia pat. Šiai progai V. Paškevičienė irgi kuria rankdarbius – atvirukus. Juos su meile išdalija artimiesiems. „Kalėdinių rankdarbių gyvenimo laikas mano rankose labai trumpas – keletas savaičių, nes viskas būna išdovanojama artimiesiems, draugams, kolegoms. Šioms šventėms atsakingas skrebintojas pradeda ruoštis jau vasarą, bet man savęs taip disciplinuoti nepavyksta ir mano darbai gimsta mėnuo prieš Kalėdas“, – atviravo skrebintoja.
Na, o pasiteiravus apie mokytojos profesiją, V. Paškevičienė tikino, jog tikram mokytojui ši profesija visada bus prestižinė. „Juk, jei norime būti autoritetais, norime būti gerbiami, dirbkime taip, kad jais taptume ir tokie būtume. Jei reikalaujame iš vaikų, lygiai taip pat reikalaukime ir iš savęs. Auga vaikai, aukime ir mes kartu su jais, nebijokime naujovių, raskime bendrų sąsajos taškų. Man bet kokia nauja kliūtis yra galimybė tobulėti“, – pabrėžė anglų kalbos mokytoja.
