Pavasarį Velžio biblioteka pasitinka su džiugiomis naujienomis – čia eksponuojama kraštiečio dailininko karikatūristo Rimanto Šimonio kūrybos darbų paroda. Visgi autorius siunčia nelabai saulėtą žinią: dabartinis gyvenimas yra ypatingai tragiškas, žemė verčiasi, aš tai jaučiu, dėl to darbai yra įspėjamieji.
Piešiniai ateina iš pasąmonės
Velžio bibliotekoje ant sienų kabantys Rimanto Šimonio darbai verčia prie kiekvieno paveikslo stabtelti, įsižiūrėti ir ieškoti prasmės. Visi darbai ryškūs ir spalvoti. Tokį šauksmą dailininkas pasirinko neatsitiktinai.
„Spalvų įvairove siekiu, kad žmogus atsimerktų ir atsivertų. Ryškias spalvas naudojau tam, kad žmogų sujaudinčiau, sujudinčiau visą jo esybę. Kreipiuosi į vidų, dėl to ne kiekvienas supranta, ką noriu pasakyti“, – stovėdamas prie paveikslų kalbėjo R. Šimonis.
Paklaustas apie ką kalba savo darbuose, dailininkas sako: „Piešiniai ateina iš pasąmonės ir jie įspėja apie artėjančias permainas šiame pasaulyje. Išsigąsti nereikia. Priešingai – baimę reikia nusukti į šoną. Ji yra visa naikinanti, dėl to mus ir gąsdina su nelaimėmis, bėdomis, griūtimis, įvairiais būdais siekiama įvaryti baimę. O jeigu žmogus bijo, reiškia pas jį nėra meilės. Meilė ir baimė yra du antipodai. Jeigu turėsi meilę širdyje – neturėsi baimės. Piešiau su meile širdyje ir įspėjimu, kad išmestume tą baimę ir priimtume į širdį meilę. Tik tada žmogus gali vibruoti teigiamą energiją. Jeigu ją vibruosime, žemelė pasikraus – mano tokia filosofija, nes žemelė jau verčiasi, valosi nuo mūsų, tokių negeruolių.“
Tik pirmyn
Vedžiodamas po parodą, R. Šimonis stabteli beveik prie kiekvieno paveikslo. „Vienus piešinius tapiau prieš keletą mėnesių, kitus – anksčiau. Štai čia rėmuose kabančias dvi žuvytes nutapiau prieš kelerius metus sūnui ir marčiai. Jie abu gimę po Žuvies ženklu. Bet man labiausiai artimas ir toks savas paveikslas su angeliuku „Tik pirmyn“. Yra daug baisybių, kurios mums trukdo eiti į priekį, veda tik angelas, kurį mes visi turime. Gal esu per daug naivus, bet tikiu tuo, ką sakau ir darau“, – dailininkas nuo paveikslo atitraukia akis, žvilgteli žemyn, ir vėl jos pakyla į sekantį kūrinį.
„O štai čia – visa matanti akis, kažkas į mus žiūri visą laiką, stebi. Kitame paveiksle mes balansuojame, baigiasi senas mūsų laikas, jis žuvęs, dega. Šitas vienas iš paskutiniųjų – matai, kiek pas mus viduje yra baisybių. Tas pats laikrodis, tas pats bėgimas“, – pasakoja dailininkas.
Ir tuoj pat priduria: „Nors kai kurie darbai daryti seniau, bet irgi šiai dienai aktualūs. Piešdamas nieko specialiai nekonstruoju, viskas vyksta savaime.“
Karikatūros sugulė į albumus
Paveikslai jau apkalbėti, ir R. Šimonio akys veda link smagių dalykų – jo pieštų karikatūrų. Šmaikščiomis karikatūromis autorius perteikia mūsų gyvenimo atspindžius. Karikatūras jis piešė daugiau nei penkiasdešimt metų. Dirbo ne tik Panevėžio, bet ir respublikiniuose leidiniuose.
„Aš iš to gyvenau ir duoną valgiau. Per dieną reikėdavo po dešimt – dvylika karikatūrų padaryti. Karikatūra turi būti koncentruota, taikli, į dienos temą atsakanti, kad paprastas žmogus suprastų, ką norėjau pasakyti, iš ko norėjau pasijuokit ar pakritikuoti. Nežinau, iš kur sugalvodavau, iš kur man tokios mintys kildavo“, – pats stebisi R. Šimonis.
Dabar karikatūrų dailininkas nebepiešia, sako kiekvienam darbui yra savo laikas ir jau ranka nebe ta. O mėgstamiausios menininko temos buvo – eismo įvykiai ir kriminalai. Pasak kūrėjo, suskaičiuoti, kiek per gyvenimą gimė karikatūrų, neįmanoma. Jų gali būti net keli tūkstančiai. Prieš keliasdešimt metų buvusios itin populiarios karikatūros dabar sugulė į dailininko sąsiuvinius ir albumus. „Šiandien karikatūroms nebėra jokio poreikio. Dingo lengvas, laisvas humoras. Anksčiau skaitytojai pirmiausia atkreipdavo dėmesį į karikatūrą ir tik tada skaitydavo straipsnį“, – prisimena pašnekovas.
Dovanoja nuoširdų rūpestį
Peržvelgę parodą su R. Šimoniu grįžtame į pradžią, kur parodos lankytojams autorius pateikia trumpą gyvenimo aprašymą.
„Gimiau ir augau Biržuose. Ten baigiau pradinę mokyklą. Po to mokiausi vidurinėje ir ją baigiau. Piešti pradėjau dar vidurinėje mokykloje. Kaip visi normalūs vyrai trejus metus atidaviau sovietinei armijai. Ten taip pat piešiau, rašiau sovietinius lozungus. Po tarnybos sovietinėje armijoje įstojau į Dailės institutą ir jį baigiau. Dirbau įvairius darbus, susijusius su daile. Beveik 10 metų gyvenau JAV, Atlantoje. Ten dirbau įvairų darbą, bet neužmiršau ir dailės. Palikau ne vieną darbą „amerikonams“. Už gerą ir kūrybinį darbą mane apdovanojo „Oskaro“ skulptūrėle. Grįžęs ir vėliau tapęs valstybės išlaikoma persona, piešiu, tapau.“
Skaitant aprašymą į pokalbį įsitraukia ir Velžio bibliotekos bibliotekininkė Birutė Kronienė. Ji džiaugiasi ir didžiuojasi, kad Rimantas yra aktyvus skaitytojas, tikras Velžio bibliotekos bičiulis, kuriam nuoširdžiai rūpi, kaip gyvename – ar naujų knygų gauname, ar erdvu ir nešalta. Be to: „R. Šimonis buvo mano dailės mokytojas, mūsų klasės abitūros vinjetės kūrėjas. Didžiuojuosi, kad savo jubiliejinę parodą Rimantas surengė Velžio bibliotekoje, džiaugiuosi, kad Velžyje turime tokį puikų kuriantį žmogų. Kviečiu būtinai apsilankyti ir iš naujo atrasti visiems pažįstamo dailininko kūrybą. Patikėkit – teks ir pamąstyti“, – sako B. Kronienė.
