Velykos, kaip ir daugelis mūsų švenčiamų švenčių, turi pagoniškas šaknis, tačiau atėjus krikščionybei ši šventė buvo šiek tiek modifikuota. Senovėje buvo tikėta, kad atėjus pavasariui nubunda ne tik gamta, bet ir anapusinis pasaulis, prisikelia vėlės (iš čia ir kilęs šventės pavadinimas), jos klajoja iki pirmojo perkūno, kuris tarsi priverčia jas grįžti atgal ir vėl pasinerti į ramybę. Senoliai, bijodami vėlių ir norėdami joms įtikti, per Velykas lankydavo mirusiųjų kapus, ant jų padėdavo margintų kiaušinių.
Vėliau Velykos tapo Kristaus prisikėlimo simboliu.
Pasiruošimai
Lietuviai senovėje pasiruošimą Velykoms pradėdavo dar gerokai iki šventės. Išblizgindavo, iššveisdavo namus. Didysis penktadienis – rimties ir susikaupimo, atgailos diena. Margučius dažydavo Velykų išvakarėse – Didįjį šeštadienį, tuomet eidavo į bažnyčią atsinešti šventinto vandens ir velykinės ugnies.
„Didįjį šeštadienį visi laukdavo, kol bus parnešta švęsta ugnis ir tik tada įkurdavo pečių. Prieš tai jis būdavo išvalomas, senieji pelenai sušluojami ir paruošiama vieta naujai žiežirbai. Tik ant jos ir gamindavo valgius“, – senolių tradicijas atskleidžia etnografė Daina Snicoriūtė.
Ji priduria, kad Velykų dieną lietuviai pradėdavo anksti.
„Visų pirma pašventindavo dažname kieme namus Verbų sekmadienio verba. Šventintą kadagio šakelę uždegdavo, aprūkydavo, kad būtų laimingi namai, kad nedegtų kaminai, – pasakoja pašnekovė. – Velykų rytą kiekvienas prie stalo sėsdamas po gurkšnį vandens išgerdavo. Kol iš bažnyčios neparnešamas šventintas vanduo – negalima nieko valgyti. Ir tik persižegnoję visi sėsdavo už stalo. Tai buvo metas, kai žmonės leisdavo sau po gavėnios atsigauti.“
Kaip be margučių?
Lietuvoje ilgą laiką kiaušinius dažė natūraliais dažais. Iš ramunėlių išgaudavo geltoną spalvą su žalsvu atspalviu, iš beržų lapų – gelsvai žalią spalvą, iš dilgėlių – žalsvą, iš burokėlių nuoviro – rausvai rudą, o iš svogūnų lukštų – rusvai geltoną. Žemaičių margučiams būdingos tamsios ir juodos spalvos, juos margindavo vašku. Suvalkiečiai dažė raudona ir violetine spalva, dzūkai mėgo pilkus atspalvius, o aukštaičiai kiaušinius išvirdavo svogūnų lukštuose.
Anot etnografės, iš anksto ir margučių marginimui lietuviai ruošėsi.
„Savaitę laiko mirkydavo juodalksnio žievę ir surūdijusius gelžgalius, vinis arba šiaip metalą, po to į juos merkdavo vašku margintus kiaušinius. Taip buvo gaunama juoda spalva. Arba vietoje vaško – skutinėdavo. Skutinėdavo daugiausia vyrai, nes reikia tvirtai laikyti kiaušinį – reikėjo tvirtos rankos, tvirtos plaštakos ir labai gerų įrankių“, – sako D. Snicoriūtė.
Margučių marginimo paslapčių ir dabar vertėtų pasidairyti senovės tradicijose, kai visi puošybos elementai buvo atrandami gamtoje.
„Visos pagrindinės mūsų priemonės, visos žievės ir žolytės, šakos, taip pat ir šiaudai atrandami gamtoje. Iš šiaudų labai graži geltona spalva gaunama. Užvyniojus matosi, šiaudus galima pinti, raštus išgauti.“
Pirmą pavasarį rastą kiaušinį buvo priimta dažyti raudonai. Velykinių pusryčių metu vieną šventintą margutį padalindavo į tiek dalių, kiek yra šeimos narių – pirmąją dalį suvalgydavo namų šeimininkas, o vėliau likusieji, pradedant vyriausiuoju ir baigiant jauniausiuoju. O paskutinis margučio gabalėlis atitekdavo šeimininkei. Šis paprotys į namus turėjo atnešti skalsą ir turtą.
Pas kaimynus ragina neiti
Velykų dienos rytą šeima keldavosi anksti. Tikėta, jei per Velykas ilgai miegosi, galvą skaudės. Visi prausdavosi šaltu, lediniu vandeniu, nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi. Pirmoji Velykų diena skirta vaišėms ir būdavo kiek ramesnė, švenčiama tik šeimos rate. Sakoma, jeigu koks nesusipratėlis į svečius ateidavo, tai jo prie stalo sodinti negalima, jam reikia duoti kailinius blusinėti.
„Pirmoji diena būdavo grynai šeimyninė. Taip, kaip bus šiais metais. Visi būdavo savo šeimoje, švęsdavo, pas kaimynus eidavo tik kitą dieną ryte. Stengdavosi atsikelti kuo anksčiau, kad rastų dar miegančius“, – tikina pašnekovė.
Šie metai kitokie – dėl karantino etnografė pas kaimynus ragina nesibelsti, bet siūlo kitokių Velykų ryto pramogų.
„Pirmiausia – kiaušinio mušimas, aiškinamasi kieno stipriausias. Vėliau ant palangių ar po langais pievoje buvo ieškoma margučių. O pavalgius – ridenimas: kuris toliau ir kuris nesitrankydamas tiesiai tiesiai nuriedės. O lovelius darydavo iš tošies arba iš medžio“, – sako D. Snicoriūtė.
Sūpynės – neatsiejamas Velykų atributas. Buvo sakoma, jei kuo aukščiau įsisupsi, tuo geresnis derlius bus.
Suaugusieji per Velykas eidavo į laukus, jie barškino įvairius barškučius, dainavo dainas, kuriose vyravo priedainio žodžiai „ai lalu lalu“, „ei lalo“, būtent todėl buvo sakoma, kad „išėjo lalauti“. Šiomis dainomis buvo laiminami laukai, galvijai, dainos buvo skirtos vaisingumo, gimimo, gyvenimo ir meilės deivei Lelai.
Linksmybės su Velykų savaitgaliu nesibaigdavo. Po savaitės – vaikų velykėlės. Šią dieną karaliauja vaikai: paprastesnėmis spalvomis dažo kiaušinius, žaidžia žaidimus. Taip pat yra tradicija būtent šią dieną krikštatėviams savo krikšto vaikus dosniau nei kitus margučiais apdovanoti.