Po aštuonerių metų darbo Lietuvos Respublikos Seime, atstovaudama Panevėžio miesto ir rajono žmonėms, tačiau trečiai kadencijai į parlamentą nepatekusi Guoda Burokienė atvirai papasakojo, kaip jaučiasi pralaimėjusi rinkimus. Be to, iš politinės arenos pasitraukusi buvusi parlamentarė pasidalijo mintimis, kokį pažino Panevėžio rajono gyventoją ir kokią patirtį išsineša iš Panevėžio krašto.
Ilgisi poilsio ir ramybės
G. Burokienė gimė ir augo Ukmergėje. Vėliau mokėsi Kauno Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, studijavo Kauno technologijos universitete Elektronikos ir automatikos fakultete, kur įgijo inžinieriaus energetiko specialybę, tik pagal šią specialybę Guodai dirbti taip ir neteko.
G. Burokienė buvo tarptautinių organizacijų PREPARE ir ELARD valdybos narė. 2002 metais ji įkūrė Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungą, o 2011 metais su didžiųjų miestų bendruomenėmis įkūrė ir bendrą kaimų bei miestų bendruomenių sąjungą ir tapo jos valdybos pirmininke. Guoda yra kaimo plėtros ekspertė, atstovauja Lietuvos bendruomenių iniciatyvoms, o 2016 metais Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą.
Dvi kadencijas Seime dirbusi, bet šiuos rinkimus Aukštaitijos vienmandatėje rinkimų apygardoje pralaimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė G. Burokienė prisipažino, kad šiuo metu labiausiai nori poilsio ir grąžinti laiko skolą artimiesiems. O kaip dėlios savo ateities planus, intensyviau pradės spręsti po sausio 2-os dienos, kai paminės savo 55-ąjį gimtadienį.
„Nors po rinkimų praėjo nemažai laikai, vis dar esu giliuose apmąstymuose. Drastiškai keisti savo gyvenimo neplanuoju. Tebesu partijos narė. Toliau kartu tęsime savo žygius, tik neaišku, kiek aktyviai dalyvausiu. Tikrai žinau, kad kitą savaitę skrisiu į Briuselį atgaivinti senų ryšių, ieškoti projektų, galbūt grįšiu ten, iš kur išėjau, į tas vėžes, kur man malonu – į Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungą, nors tvirtai dar nesu apsisprendusi“, – sako G. Burokienė.
Bendradarbiavimo pavyzdys
G. Burokienę, kaip Panevėžio rajono atstovę parlamente, gyventojai turėjo nuo 2016 metų. Būtent čia prasidėjo jos, kaip politikės, karjera.
„Ir iki tol nebuvau svetima Panevėžio kraštui. Mano senelis nuo Paįstrio kilęs, turėjau čia giminaičių. Be to, 20 metų dirbau kaimo bendruomenėse, kūriau jas, todėl visa Lietuva man yra gerai pažįstama, ypač kaimiškos vietovės. Kadangi Panevėžys buvo ypač aktyvus, aktyvios bendruomenės, aktyvūs jų pradininkai – darbai vijo darbus. Labai glaudūs ryšiai mus siejo su buvusiu pirmininku, į amžiną atilsį iškeliavusiu Jonu Rimantu Banevičiumi, ir su Kazimieru Binkiu, ir su Odeta Baltramiejūniene. Neslėpsiu, labai geri santykiai buvo ir su Panevėžio rajono savivaldybe, su buvusiu meru Povilu Žaguniu, kuris ypač daug prisidėjo prie bendruomenių, ir tai buvo puikus pavyzdys, kaip savivaldybė turi dirbti su bendruomenėmis. Visą laiką buvau šalia, o vėliau sulaukiau pasiūlymo pabandyti užlipti ant politikos laiptų. Gyventojai manimi patikėjo, o aš ėmiausi dirbti jų labui“, – prisimena G. Burokienė.
Nuoširdūs ir atviri
Paklausta, kokį per tuos aštuonerius metus pažino Panevėžio rajono žmogų Guoda pasakojo: „Miesto ir rajono gyventojai labai skiriasi, bet visų bendras bruožas – nuoširdumas ir atvirumas. Jie ką galvoja, tą ir sako. Jeigu tu jiems nepatinki, tai jie tą ir parodo, o jeigu randi kontaktą, tai jau yra iki galo. Pavyzdžiui, savaitgaliais, vakarais iki 22 valandos telefonas netildavo ir staiga ateina „banas“ – niekas neskambina, niekas neieško, bet po savaitės, kitos ir vėl pradedu sulaukti skambučių. Aišku, tai yra malonu, bent jau toks paprastas žmogiškas klausimas – ką veiki? Ar atvažiuosi pas mus? Galvojau, kad mane kviečia kaip Seimo narę, bet sulaukiau atsakymo, kad pirmiausia esu žmogus, tik paskui Seimo narė. Man tai labai malonu. Tai va tokie ir yra Panevėžio rajono žmonės, atviri ir nuoširdūs iki pabaigos.“
Anot G. Burokienės, atmintyje lieka ir čia patirti neišdildomi įspūdžiai, ir vietos, į kurias visada norisi sugrįžti.
„Tikiu, kad į tam tikrus traukos centrus aš sugrįšiu. Pamilau tradicines šventes, kaip „Visur duona su pluta“, ožkų paradą, teatrų festivalį ir kitas šventes. Atvažiuosiu čia tiesiog pabūti, atsipalaiduoti, pabendrauti su žmonėmis, pasilinksminti. Manau, dar tikrai susitiksime, ir ne sykį “, – šypsojosi Guoda.
Visgi norisi paklausti – aštuoneri metai atiduoti Panevėžio rajonui, ar politikės neskaudina tai, jog žmonės atsuko jai nugarą ir nepadovanojo trečios kadencijos Seime? „Tai skaudina, bet tai yra žmogiška. Kai atiduodi visą širdį, natūralu, kad skaudu“, – teigė G. Burokienė.
Noras – rūpintis kitais
O atiduoti širdį viskam, kas yra šalia, ir kiekvienu rūpintis G. Burokienė išmoko dar vaikystėje.
„Begalinis rūpestis tikriausia atėjo iš šeimos. Kai man buvo dvylika, mus paliko tėtis, mama sunkiai sirgo, sesuo mokėsi, ir mums visoms reikėjo kažkaip verstis. Laikas buvo sunkus, ieškojome būdų, kaip išgyventi, teko daržus ravėti, ir niekas niekada nieko neatnešė ant lėkštutės. Visą laiką viena kitai padėjom. Pamenu, sesuo ištekėjo, gimė dukterėčia. Tada ji dar mokėsi ir visokių kurioziškų situacijų būta – iš mokyklos bėgi į pieno punktą mišinuko paimti, leki atgal su buteliukais, kad paleistum močiutę po pusės dienos, tada lauki, kol sesuo iš mokslų grįš. Mes buvome vieni už kitus. Visada kartu ir visi su pagalbos rankomis. O mama visada sakydavo, padėkit žmonėms kiek tik galit, tik būkit geros – niekada nemeluokit“, – pasakojo Guoda ir tęsė mintį, kad tikriausiai visą gyvenimą visų pirma žvilgsnis krypsta į kitą, o pasirūpinti savimi laiko taip ir nelieka.
„Apie save labai mažai galvoju, bet sausio 2 dieną mano gimtadienis. Galvoju, kad jau laikas pradėti dėl savęs gyventi. Tik nežinau, ar mokėsiu tą įgyvendinti, kai rūpestis kitais įaugęs į kraują. Nors mano didžiausias poilsis – skaityti gerą, įtraukiančią knygą ir dar megzti labai mėgstu, tik paskutiniu metu to daryti negalėjau“, – šypsosi Guoda.
Dėmesys šeimai
Dar vienas didelis G. Burokienės noras – atiduoti laiko skolą savo šeimai: vyrui Deividui, dukroms Gretai ir Gerdai bei anūkams Rasai ir Audriui.
„Mažai buvau su šeima, mažai mačiau, kaip augo mano anūkė. To prabėgusio laiko man labiausiai gaila, nes suprantu, kad jis tiesiog nebegrįš“, – sako Guoda, bet kartu džiaugėsi, kad politikės kelyje artimieji visada buvo šalia.
„Apie mano darbus daugiausia žinodavo vyras. Jis buvo mano bendražygis, dažnai pats veždavo į susitikimus, kad pailsėčiau, nes visgi kelionės Vilnius – Kaunas – Panevėžys vargino. Jis sakydavo, nors kiek pašnekėsim automobilyje. Neslėpsiu, būdavo tokių dienų, kada namo grįždavau labai vėlai, paskutiniu metu ir visai negrįždavau, bet vis tiek manęs niekas neatleido nuo namų ruošos darbų. Mes esame iš tos senos kartos, kai moteriai reikia ir išskalbti, ir išlyginti drabužius, ir pietus pagaminti. Visa tai buvo ir vyko, niekas manęs nevadavo. Teko išmokti laiką planuoti taip, kad būtų visiems gerai“, – šypsojosi Guoda, bet prisipažino, kad nuo darbo minčių taip ir neišmoko pabėgti.
„Per metus turėdavau 3–5 dienas atostogų, bet net ir per jas nepavykdavo atsitraukti nuo minčių. Jos visada sukasi – ir kai laimi, ir kaip pralaimi, ir kai žmonės prašo, bet supranti, kad tiesiogiai negali padėti. Negaliu negalvoti apie rūpesčius, problemas, sprendimus. Bet dabar suprantu, kodėl daktarai sako, kad būtinai reikia pailsėti. Perdegimas ar išsekimas vis tiek kažkada ateina“, – sako G. Burokienė.
Dėkoja už bendrystę
Seimą už nugaros palikusi politikė teigia, kad parlamente įgijo daug patirties ir žinių, ypač gilinantis ne tik į Lietuvos, bet ir užsienio teisės aktus. Stebėdama užsienio patirtį ji rado pavydžių, kuriuos būtų galima pritaikyti ir Lietuvai.
„Dėkoju visiems, kurie su manimi buvo tuos aštuonerius metus, kartu ėjo, palaikė. Manau, gėdos jiems nepadariau. Aš labai stengiausi, dirbau Panevėžio kraštui ir Panevėžio žmonėms, ne sau, o mums visiems, kad Lietuvai būtų geriau“, – pokalbį užbaigė G. Burokienė.
