Medelyno „Augalų namai“ savininkė Marita sako, kad sode darbai nesibaigia ištisus metus: žiemą medelius reikia saugoti nuo zuikių, pavasarį – juos genėti. Tai buvo galima daryti ir kiek anksčiau, tačiau dėl sniego gausos – nepatogu. Jei norisi paįvairinti turimas vaismedžių veisles arba kuris nors medelis sode auga, bet nedera – laikas pradėti galvoti apie skiepus.
Ankstyvą pavasarį dažniausiai skiepijama požieviniu, sudūrimo, šoninio sudūrimo ar šoninio įpjovimo būdais. Skiepijama orams sušilus, kai sinoptikai nebeprognozuoja didelių – iki minus 10 laipsnių – šalčių. Skiepūgliai neturi būti su besiskleidžiančiais lapeliais. Pirmiausia skiepijamos vyšnios ir slyvos, vėliau – obelys ir kriaušės. Anksti skiepyti gerai dėl to, kad įskiepiai turės daugiau laiko pasiruošti kitai žiemai ir sutvirtėti.
Įskiepis paruošiamas su trimis stipriais pumpurais, obelims – iš viduriniosios šakelės dalies, vyšnioms ir slyvoms – iš viršutinės šakelės dalies pumpurų.
„Skiepijama į augantį medį. Patogu patiems išmokti ir į vieną medį įsiskiepyti antrą, trečią veislę. Daugiau nelabai patariu, nebent – labai didelė obelis, tada ji galėtų išmaitinti tą skirtingų šakų gausą. Bet tada reikalingas specifinis genėjimas, tam reikia daugiau žinių“, – patarimais dalijasi medelyno savininkė Marita Makauskienė.
Vasarą skiepijama akiuojant – stengiantis, kad akutė nesužaliuotų. Akiuojama mažiau saulės gaunančioje šakelės pusėje, iš apačios ar didesnio vaismedžio šiaurinėje pusėje. Vyšnios ir slyvos akiuojamos liepos mėnesį, obelys ir kriaušės – rugpjūtį. Vėliau akiuojant atsiranda pavojus, kad žaizdos neužgis ir akutė iššals. Skiepyti rekomenduojama sausu, debesuotu oru. Negalima skiepyti per lietų ar po lietaus.
Na, o pavasarį geriausia skiepyti suglaudimu, sudūrimu. Jei obelis sena – įskiepį galima kišti po žieve. Skiepą reikia sutvirtinti juostele, o vasaros viduryje nepamiršti jos nuimti, kad šakelė nebūtų perspausta.
Įskiepytą šakelę pravartu pasižymėti, kad ilgainiui nepamirštumėte, kuri šaka kokius vaisius brandina.
„Dažnai žmonės nori turėti penkiolika – dvidešimt veislių ant medžio, tačiau medis per sezoną pavargsta. Jeigu yra vasarinė obelis, tai būtų gerai, kad joje įskiepyta būtų dar viena antra vasarinė veislė ir trečia, jau sakysim, rudeninė. Jeigu sugalvojote skiepyti ir vasarinę, ir rudeninę, ir žieminę – kelerius metus derės neblogai, bet paskui medis pradeda vargti, skursti, ir dalis įskiepytų šakų ilgainiui apmiršta. Medžiui per sudėtinga: auginant obuolius vasarą – viena medžiagų apykaita, rudeniui, žiemai – jau kita“, – sako sodininkė.
Pašnekovė pastebi, kad šeimos poreikiams sode pakaktų turėti vieną vasarinę, dvi tris rudenines ir kokias tris žiemines obelis. Taip vaisių gardžiuotis užteks ilgesniam laikui.
Pastaraisiais metais skiepams ypač populiarios rauplėms atsparios veislės, tokios kaip ̓Rubinas̕. Taip pat auga susidomėjimas senosiomis veislėmis.
„Visi nori senųjų antaninių, ir sierinių, ir grapštų, ir saldinių, visų cukrinukų. Ta banga – jau ne vieneri metai, – pasakoja moteris. – Teko išgelbėti iš vieno dvaro atvežtą Lietuvos cukrinį, senąjį. Atvežė tokias labai nedideles tris šakutes, su keliais vos gyvais pumpurais: suakiavome ir žmogus gavo kelis medžius, ir mes sau veislei taip pat pasilikome. Skiepais galima išgelbėti kai kurias medžių rūšis.“
Anot pašnekovės, senųjų veislių populiarumą lemia sentimentai, tačiau ne visada ir ne visas jas nuo išnykimo derėtų gelbėti perskiepijant.
„Būna obelys senos, obuoliai nepaprastai skanūs, įdomūs, kitur tokių ragauti neteko, bet medis serga vėžiu. Ir jeigu paimsi iš vėžiuotos obels šakelę, į gerą perkelsi, tai kartu persikels ir vėžio sporos. Gal ne pirmais, antrais metais, bet penktais, šeštais metais jau garantuotai turėsite vėžiu užkrėstą ir kitą medį“, – apgailestauja medelyno savininkė.
Šakelių įskiepiams taip pat nederėtų imti iš bet kur – Lietuvoje pastaruoju metu dažniau fiksuojami bakterinės degligės atvejai, dėl kurios gali tekti išnaikinti visą sodą.
