Panevėžietis Alpas Mulevičius Vadokliuose nėra ir nesijaučia svetimas. Nors vaikinas gimė ir augo mieste, nuo 2021 metų rudens dirba Vadoklių kultūros centre. „Man šis Vadoklių kraštas, esantis 35 km nuo miesto, Panevėžio rajono pakraštyje, nėra svetimas, nes maždaug už dvylikos kilometrų vienkiemyje, Dudelėnų kaime, gyvena mano seneliai, pas kuriuos dažnai lankausi. Tad galima sakyti, kad Vadokliuose esu kaip vietinis“, – sakė jaunasis kultūros centro meno vadovas.
Kaimynai
Prieš gerą pusmetį prisijungti prie Vadoklių kultūros centro kolektyvo Alpui pasiūlė direktorė Eugenija Zakarkienė. „Jos iniciatyva buvau pakviestas dirbti šios įstaigos meno vadovu, o jei konkrečiau – vadovauti jau gyvuojančiai liaudiškos muzikos kapelai „Susiedai“, kurią šiek tiek pakeičiau į tradicinę kapelą. Taip man žymiai mieliau. Jos pavadinimas šiuo metu skamba taip – Vadoklių kultūros centro tradicinė instrumentinė kapela „Susiedai“. Kas tie susiedai? O gi kaimynai, kadangi kapeloje dalyvauja vietiniai Vadoklių miestelio žmonės. Taip pat buriu dar vieną vietinį romansų ansambliuką, nes ir pats kartais net vienas mėgstu dainuoti man patinkančias romansines dainas. Būtent taip Vadokliuose ir atsidūriau“, – pasakojo 25-erių vaikinas.
Alpo teigimu, Vadoklių miestelis jam labai patinka.
„Pirmiausia tuo, jog Vadoklių KC darbuotojai, ansamblio, kapelos nariai yra mieli, nuoširdūs kaimo žmonės, su kuriais paprasta ir gera bendrauti. O patys Vadokliai pasižymi žavia aplinka, taip pat čia turiu puikias darbo sąlygas ir, aišku, iki miestelio patogus susisiekimas, kuris itin palengvina darbą“, – teigė muzikantas.
Gimė jau būdamas muzikantu
Muzika panevėžiečiui – itin artima. Ji lydi vaikiną nuo pat mažų dienų. „Galiu šimtu procentų teigti, kad gimiau jau būdamas muzikantu, tik tas mano muzikanto statusas laikui bėgant vis labiau stiprėjo ir šiandien galiu tiksliai atsakyti, kokio muzikos stiliaus atlikėjas esu. Nuo maždaug septynerių pradėjau groti armonika. Mano vaikystė – labai įdomi. O įdomi tuo, jog mano giminė yra labai daininga, tad nė vienas balius ar kalendorinė šventė neapsieidavo be dainų. Ypač kuomet susirinkdavome pas mano senelius Albiną ir Nijolę Mulevičius jų sodyboje Dūdelėnų kaime, Panevėžio rajone. Ir švęsdami užtraukdavome įvairias lietuvių liaudies, patriotines, partizanų dainas, romansus. Kartais šias dainas atlikdavo tik balsais, o kartais pritardavo ir armonika, kuria dažniausiai grieždavo mano tėvas Gražvydas Mulevičius. Tokius vaizdus matydavau nuo pat kūdikystės, ir tas atvedė mane iki to, kur esu dabar“, – dėstė jis.
Būdamas aštuonerių, pabaigęs pirmąją klasę Panevėžio Verdenės pagrindinėje mokykloje, Alpas įstojo mokytis į tuometinę Panevėžio Vytauto Mikalausko muzikos mokyklą.
„Nuo tada galima sakyti prasidėjo mano rimta muzikinė karjera. Man dar mokantis šioje muzikos mokykloje, maždaug 2009 m., tėvai pradėjo lankyti Panevėžio bendruomenių rūmų folkloro ansamblį „Pulkelis“. Ten retkarčiais nueidavau ir aš. Dažniausiai tekdavo griežti smuiku šio ansamblio tradicinėje kapeloje, kurią sudarė du smuikai, viena ar dvi armonikos, basetlė ir tradicinis būgnas. Šiame kolektyve dalyvauju su savo šeima iki šių dienų. Na, o 2016 m. pabaigęs dvylika klasių, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, etnomuzikologijos specialybę. Ten baigiau bakalauro studijas ir šiuo metu studijuoju magistrantūrą“, – įvykių seką dėstė jaunasis Vadoklių kultūros darbuotojas.
Trečioji karta
Kaip minėta, pirmasis Alpo instrumentas, kuriuo savarankiškai išmoko groti – armonika. „Ji moksliškai įvardijama kaip liežuvėlinis dumplinis aerofonas. Vėliau muzikos mokykloje mano pagrindinis instrumentas buvo smuikas – styginis chordofonas, o nuo penktos klasės privalėjau skambinti ir fortepijonu“, – visus instrumentus, kuriais geba groti, vardijo pašnekovas.
„Kiltų klausimas, kodėl pirmiausia pasirinkau groti armonika, o ne smuiku? Mano atsakymas būtų toks – šeimoje esu trečios kartos atstovas, kuris groja armonika. Ši situacija man šiuo metu yra be galo svarbi. Tai reiškia, kad armonika griežė ir iki šiol tebegriežia mano senelis Albinas Mulevičius, tėvas Gražvydas Mulevičius ir aš“, – tikino Alpas.
Prieš ketverius metus jis susižavėjo senutėle, šimtą metų skaičiuojančia Peterburgo armonika, kurią vaikinas priglaudė į savo, kaip pats sako, dar kuklią instrumentų kolekciją ir taip pat savarankiškai išmoko ja griežti. „Vėliau sekė ir kitokio tipo armonikos, taip pat bandonija. Aišku, baigęs muzikos mokyklą, į šalį nepadėjau ir smuiko, nes jis folklore, folkloro ansamblio tradicinėje kapeloje, ir ne tik, yra labai reikalingas. Taip pat galiu be problemų pagriežti ir kontrabosu ar mažesniu lietuvių liaudies tradiciniu styginiu bosiniu instrumentu – basetle. Kitaip tariant, po truputį suvokiu, jog tampu multiinstrumentininkas – galintis pagroti įvairiais instrumentais“, – teigė jaunasis talentas.
Laisvalaikis – su muzika
Visgi, pasak vaikino, kuomet studijuoji magistrantūrą, negali turėti daug papildomų veiklų, tačiau duonai užsidirbti „kažkaip reikia“. „Tad dirbu Vadoklių kultūros centre, UAB „Graina“ ir, kaip minėjau, dalyvauju iki šiol gyvuojančiame Panevėžio bendruomenių rūmų folkloro ansamblyje „Pulkelis“, – apie savo veiklas atviravo Alpas.
„Mano laisvalaikis niekada neapsieina be muzikos, tad ir vienas iš mėgstamiausių hobių – muzikuoti įvairiais muzikos instrumentais. Kitas hobis be abejo technika, automobiliai ir vairavimas. Tai – labai geras užsiėmimas, o ypač geras tada, kuomet važiuoji į koncertą, festivalį ar konkursą publikai parodyti savęs kaip solisto arba savo vadovaujamos kapelos, ansamblio“, – pašmaikštavo panevėžietis, kurį galima pristatyti ir vadokliečiu.
