Už savo dviejų vaikų nužudymą kalėti iki gyvos galvos nuteista Alma Svirbutavičienė (buvusi Jonaitienė ir Bružaitė) siekia gauti teisę išvykti iš Panevėžio kalėjimo trims paroms į namus.
Jau 18 metų už grotų laikoma nuteistoji per teismus taip pat siekia, kad jai būtų suteikta teisė dirbti už kalėjimo ribų, ji sutinka dėvėti elektroninę stebėjimo priemonę.
Tiesa, Regionų administracinis vasario 13 dieną A. Svirbutavičienės skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismo sprendime rašoma, kad pareiškėja pernai liepą kreipėsi į Panevėžio kalėjimo administraciją su aukščiau nurodytais prašymais. Šie prašymai nebuvo patenkinti, kadangi pagal Bausmių vykdymo kodeksą, nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, draudžiama sudaryti galimybę dirbti ne bausmės atlikimo vietoje.
Teisėjų kolegija pareiškė, kad jai nekyla abejonių, jog Panevėžio kalėjimo ir Lietuvos kalėjimų tarnybos priimti raštai dėl A. Svirbutavičienės prašymų nėra diskriminuojantys nuteistąją.
A. Svirbutavičienė nurodo, kad neturi galiojančių nuobaudų, ne kartą buvo skatinta už nepriekaištingą elgesį ir pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, gavo padėką už dalyvavimą pozityvaus užimtumo priemonėse, bausmės atlikimo laikotarpiu įgijo vidurinį išsilavinimą.
Nuteistoji pažymėjo, kad ji dirbo įkalinimo įstaigos administracijos pasiūlytus darbus, lankė adaptacijos programas, emocinės paramos grupę, dalyvavo ir kitose programose, rankdarbiais rėmė vaikų namus, dienos centrus, dalyvavo meninėje veikloje, konkursuose, konferencijose, jos darbai buvo vežami į parodas, už tai ne kartą gavo padėkas, ištekėjo.
Nesutikdama su kalėjimų sprendimais, moteris teigia, kad toks teisinis reguliavimas, kai draudimai taikomi išimtinai paskirtos bausmės trukme, diskriminuoja nuteistuosius, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, žemina laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme nuteisto asmens orumą, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnį, numatantį, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį ir kitus teisės aktus.
Pareiškėjos vertinimu, bausmės trukmė negali būti pagrindu nuteistųjų diskriminacijai, nes tokiu atveju bausmės tikslai prarastų prasmę, o nuteistieji nedėtų pastangų pasitaisyti, būti naudingais visuomenei, integruotis į ją.
Teismo sprendimas dar nėra galutinis ir gali būti skundžiamas.
ELTA primena, kad A. Svirbutavičienė kol kas yra pirmoji pirmoji Lietuvoje laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos nuteista moteris.
2007 metų kovą Kelmės rajone dingo 8 ir 12 metų berniukai. A. Jonaitienė (dabar – Svirbutavičienė) savo vyrui tuomet sakė, kad vaikai išėjo iš namų ir negrįžo. Buvo paskelbta vaikų paieška.
Po kelių dienų berniukų kūnai su smaugimo žymėmis buvo rasti upelyje.
Paaiškėjo, kad dar vyro pavardę turėjusi A. Jonaitienė savo namuose nužudė du iš penkių savo vaikų – aštuonerių ir dvylikos metų sūnus. Atėmusi vaikams gyvybes, jų motina kūnus nuvežė prie Kražantės upės ir įmetė į vandenį.
Kurį laiką motina apsimetinėjo nežinanti, kur dingo vaikai, bet vėliau savo kaltę pripažino.
Šiaulių apygardos teismas 2008 metų vasario pabaigoje moteriai skyrė griežčiausią laisvės atėmimo bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos. Šią bausmę paliko ir kitų instancijų teismai.
Būdama įkalinta moteris ištekėjo už nuteistojo, taip pat kaip ir ji, atliekančio laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
