Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė paskutines dvi savaites iki Velykų, važinėdama po Panevėžio rajono gyvenvietes, vedė edukacines pamokas „Pašnekesiai apie Velykų šventę ir kiaušinių marginimas“. Ten skambėjo pokalbiai apie kiaušinių marginimo būdus, raštų simboliką, Šv. Velykų papročius ir tradicijas, taip pat buvo mokoma, kaip marginti kiaušinius su bičių vašku.
Tradicijos persipina
„Marginimas su vašku nėra mūsų Panevėžio regiono tradicija. Mes esame linkę dažyti su žolelėmis kojinėje, bet, žinoma, visos tradicijos persipina, todėl panevėžiečiai ima pirkti „vilnietiškas verbas“ ir kiaušinius dažyti vašku. Smagu, kad taip mainosi tradicijos“, – atviravo A. Sidorovienė, kuri iki šiol tyrinėja etninę kultūrą, o kuomet dirbo Panevėžio kraštotyros muziejuje, rengė tiriamąjį darbą apie lietuvių kalendorines šventes Aukštaitijoje, Panevėžio krašte.
Kaip užsiminė moteris, „vilnietiška verba“ yra ta, mums gerai žinoma, dailiomis žolelėmis išpuošta verba, be kurios neįsivaizduojama nė viena Kaziuko mugė. Vis dėlto Aukštaitijoje tikroji verba yra kadagio šakelė, kuri kartais gali būti papildyta blinde. „Tokia verba yra paplitusi visoje Lietuvoje. Labai svarbu, kad ši verba būtų aprišta raudonu siūlu. Žmonės seniau tikėjo, jog kadagys turi magiškų galių – pabudinti, suteikti sveikatos. Aš ir pati tuo tikiu, nes mes su ja plakamės, patiriame tarsi skausmą, bet po to nuplakimas atneša energijos“, – sakė Tradicinių amatų centro vadovė ir patikino, kad Upytėje ne kartą organizavo „vilnietiškos verbos“ rišimo edukacijas.
Verbos yra įtrauktos į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. „Tai yra mūsų tradicija, kurią turime puoselėti. „Vilnietiška verba“ neturi apeiginės galios. Jos labiau – puošimo elementas. O štai maža kadagio šakelė plakant atneša kančią, kuri skirta tam, kad pabustume po žiemos“, – pridūrė A. Sidorovienė.
Prisikėlimas
Moters teigimu, Velykos jai suteikia ypatingą būseną. „Augau tais laikais, kai nebuvo galima lankytis bažnyčioje, tačiau vis tiek atradau savąjį kelią, todėl linkiu, kad vieną gražią dieną pajustumėte tikrąją Velykų šventę ir prisikėlimą bei ką tai mums duoda“, – sakė šviesuolė.
„Velykinis laikas yra tas metas, kai nesinori skubėti ir norisi būti šeimoje. Yra ir vienišų žmonių, kurie, manau, jau yra supratę, kas tai yra Velykos, ir eina į mišias, o mes tame skubėjimo laike negalime nugalėti tinginio nueiti į bažnyčią. Kažkas kažkada gražiai pasakė, kad mes visame savo gyvenime turime kelis prisikėlimus: mokyklos baigimą, išėjimą iš tėvų namų, motinystę/tėvystę, vaikų išleidimą iš namų, išėjimą į pensiją ir t. t. Gyvenime yra daug etapų, su kuriais reikia susitaikyti. Kaskart turime patapti kitokie ir suprasti, kad anie laikai jau nebesugrįš bei išmokti gyventi kitaip, prisikelti“, – samprotavo pašnekovė.
„Noriu palinkėti, kad jums prisikėlimo rytas būtų svarbus, kad pajustumėte tikrąją Velykų šventės prasmę. Taip pat, kad gyvybės raktas suktųsi, kad šeimos nariai būtų sveiki, gimtų vaikai, anūkai, kad senoliai galėtų ramiai iškeliauti į Dievo namus“, – Velykų proga linkėjo A. Sidorovienė.
Margučių raštai ir magija
Na, o grįžtant prie vieno svarbiausių Velykų simbolių – margučių, moteris atviravo, kad jai arčiau širdies marginimas žolelėmis.
„Gal taip yra todėl, kad turiu edukacinių programų su vašku, tad tiesiog jose „išsibarstau“ ir nebenoriu to. Tada imuosi žolelių, nes tai man artima, natūralu. Juk dabar natūralumas madingas. Puikiai atsimenu laikus, kai visi norėjo chemijos, kuo ryškesnių spalvų. Mano vaikystėje vyravo vienspalviai margučiai, o mano mama mėgdavo juos skutinėti. Gal kai amžius bus kitoks, ir aš norėsiu skutinėti, bet kol kas – ne“, – juokėsi ji.
Pasak A. Sidorovienės, moterys yra savotiškos magės savo šeimoje. „Jos nori suteikti ramybę, santykių gerovę, sveikatą, ištikimybę, todėl nuo senovės prisigalvojo visokių gudrybių ir, pavadinkime, burtų. Tai keliauja iš kartos į kartą. Gaila, kad tokios moterys anais senais gūdžiais laikais buvo vadinamos raganomis“, – atviravo ji.
Kiekvienas margučio raštas turi savo simboliką. „Raštai randami ant mūsų austų juostų, namų apyvokos rakandų, skrynių, keramikos ir t. t. Kad margutį padarytume nepaprastą, jam turime suteikti galios, o kad tą padarytume, turime išpiešti raštą. Tuomet kiaušinis tampa margučiu! Pirmas patarimas marginant – gerai nusiteikti, o tuomet ant margučio uždėti tokį linkėjimą, kurio norime, kad Velykų rytą, daužiant margučius, sugrįžtų ir išsipildytų. Norime gero derliaus – dedame savo žemės lopinėlį, norime jėgos, atsinaujinimo, energijos – piešiame žalčiuką, o jei norime nuolat atsikartojančio gyvenimo rato – vaikų, anūkų – piešiame apvalius ratus, saulutes. Prigimtinai mes norime, jei mirė senolis, kad gimtų mažas vaikelis, kad žiema greičiau praeitų ir ateitų pavasaris, kad vyrautų taika ir nebūtų blogumų“, – pasakojo A. Sidorovienė.
Simbolis, apeiga ir pramoga
„Jei nenorime, kad šventės būtų tik pasėdėjimas prie stalo ir pavalgymas, turime susigalvoti ir kitokių veiklų: žaidimų, tradicijų. Tarp jų ir kiaušinių marginimas, jų daužymas, ridenimas ir net… supimasis ant sūpynių. Šią pramogą būtina išbandyti ir per Velykas, ir per Atvelykį. Tai – kartojimasis, gyvybės skatinimas, derlius, – vardijo tradicijų žinovė. – Supimasis svarbus ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Nors dažnai vyresnieji nedrįsta, bet tikrai nėra ko baimintis.“
A. Sidorovienė pabrėžė, jog Velykų šventėse susideda apeiga, simbolis ir pramoga. „Simbolis – kiaušinis, apeiga – bažnyčia ir margučių dažymas, o pramoga – žaidimai. Žaidimai – tai jau mūsų minėti daužymai ir ridenimai. Tačiau žaidimuose slypi ir burtai. Kuomet daužiame kiaušinius, kieno stipriausias kiaušinis, tas visus metus bus stiprus ir sveikas. Kas susirenka daugiausia kiaušinių ridentuvių metu, taip pat turės daugiausia jėgų ir energijos. Mūsų, moterų, burtas – raštai ant margučių. Nes mes užburiame paprastą kiaušinį ir paverčiame jį stebuklingu. Juk kiekvienas raštas turi savo simbolį, vieni atneša gerą derlių, kiti – vaisingumą, treti – gyvenimo pokyčius, stiprybę ir kt.“, – tikino šviesuolė.
Tiesa, ar kada susimąstėte, kodėl Velykų simbolis – kiaušinis (margutis)? Moters teigimu, margutis – ypatingas simbolis, nes jis simbolizuoja gyvybę. „Nors mums dabar kiaušinis yra visiškai įprastas valgis, tačiau seniau žmonės jo kasdien nevalgydavo. Net XX a. pradžioje kiaušinienė būdavo skirta netikėtam svečiui, o kiaušiniai – pardavimui, tam, kad kaimo žmonės užsidirbtų pinigų ir nusipirktų to, ko patys pasidaryti namuose negali. Kiaušinis – gyvybės simbolis, kuris tarsi negyvas, bet tampa gyvas“, – pasakojo A. Sidorovienė ir pridūrė, kad mūsų tradicijose patys pagrindiniai margintojai buvo būtent vyrai – seneliai, tėčiai ir vaikai – ir tik vėliau šį darbą perėmė moterys.
