Užgavėnės – viena smagiausių ir triukšmingiausių lietuviškų švenčių. Jų metu žiema vejama lauk, o pavasaris pasitinkamas su šypsenomis, blynais ir persirengėlių linksmybėmis. Upytėje ši tradicija kasmet atgyja su ypatingu entuziazmu – miestelio gyventojai ir svečiai susirenka į bendrą šventę, kurioje netrūksta nei spalvingų kaukių, nei sočių vaišių, nei garsaus juoko.
Vis dėlto šiemet ši šventė miestelyje bus kitokia… Apie tai plačiau papasakojo Upytės tradicinių amatų centro direktorė Aušra Sidorovienė.
– Kokia bus šių metų Užgavėnių šventė? Ar skirsis nuo buvusiųjų?
– Kasmet rengdavome gyvas edukacijas, į kurias susirinkdavo patys mažiausi gyventojai – darželinukai. Iš viso apie 200 mažulių. Būdavo ir iš Panevėžio, ir vietiniai. Jiems rodydavome, kaip reikia švęsti Užgavėnes. Kadangi šios šventės metu reikia atlikti labai rimtus darbus, tai nėra vaikų šventė, ir ritualus turi atlikti suaugusieji. Mažieji turi stebėti ir eiti iš paskos. Taigi, edukacijų metu taip ir darydavome. Tradicinių amatų centras tapdavo tarsi kaimu su gryčiomis ir eidavo persirengėliai. Na, o šiemet keičiame formatą. Šiais metais Tradicinių amatų centro darbuotojai ir folkloro ansamblio „Upytės Vešeta“ nariai taps persirengėliais bei keliaus per Upytės miestelį. Norime, kad persirengėlių misija vyktų taip, kaip turi būti, t. y. jie eis su gerais linkėjimais. Linkės gerų metų, vaisingų, derlingų… Persirengėliai iš senų laikų ateina tariamai pavogti visų negandų, todėl tų žmonių, kas laukia ir kas įsileidžia, lauks gera žinia, o jei neįsileis, teks pabarstyti pelenų prie durų… Tie, kurie įsileidžia persirengėlius, įsileidžia ir gerus linkėjimus.
Taigi, todėl prie mūsų skelbimo socialiniuose tinkluose prašėme gyventojų, jog parašytų, kurie tikrai mūsų lauks ir nori įsileisti. Jau sulaukėme žinučių ir skambučių, todėl žinome, kur tikrai užeisime! Tokiu būdu per miestelį skleisime gerą žinią.
– O kas laukia po to?
– Kai apeisime miestelį, kviesime į Amatų centro gryčią, kur Gavėną išleisime žentuosna – pas Žemaitijos Morę. Manau, šiemet deginsime jį, kad gamta vėl atgytų ir atgytų viskas, kas gera žemėje, o kas bloga – su dūmais pakiltų į orą. Tada gaminsime kažką sočiai pavalgyti, šurmuliuosime, šoksime pagrindinėje Amatų centro gryčioje.
– Kodėl buvo nuspręsta pakeisti šventės formatą?
– Norėjome atsigręžti į vietos bendruomenę ir padaryti tikras kaimiškas Užgavėnes. Visgi ankstesniais metais dauguma atvykdavo vaikai iš Panevėžio, o vietiniams gyventojams lyg ir nebūdavo kur pasibūti. Kolektyvas mūsų nėra didelis, o 200 mažuliukų ne taip lengva sužiūrėti. Žinoma, ši idėja buvo labai gera ir be galo pasiteisinusi. Tikrai perduodavome žinutę apie Užgavėnių šventę mažyliams. Džiaugiamės ir pedagogais, kurie atitinkamai pasiruošdavo su jais – persirengdavo.
Mes padiktuodavome, kokia tema rengtis: vieni – daktarai, kiti – mitinės būtybės, treti – gyvuliukai ir t. t. Tikrai sekėsi ši edukacija. Tačiau šiemet nutarėme pabandyti kitokį formatą.
– O kam apskritai reikalingos Užgavėnės? Juk dabar jau nebėra tokių gūdžių žiemų.
– Jos sugalvotos ne šiaip sau. Tai mūsų sena tradicinė šventė. Jei norime, kad metai būtų geri, reikia švęsti. Žiema tik vaizdinys, kurį norime sunaikinti, nes kadaise žmonės galvojo, kad žiema – blogis, nes užšaldo žemę, paukščiai išskrenda ir t. t. O šiomis dienomis turime labai daug negerovių: nuo ligų iki agresijos netolimoje šalyje. Norime išvaryti šias blogybes.
Užgavėnių tradicija ir yra paliesti nūdienų aktualijas bei atsikratyti negerumų. Persirengėliai tikrai turi ką veikti. Tad varysime ne tik žiemą, bet ir blogį.
