Aludarystės šaknys Lietuvoje, ypač Aukštaitijoje, yra labai gilios. Gūrų šeimoje aludarystės tradicija, ėjusi iš kartos į kartą, gyvuoja ir dabar. Šiuo metu unikalus šeimos produktas yra prieinamas kiekvienam alaus gurmanui Panevėžio apskrityje bei Vilniuje. Tačiau tai toli gražu nėra visa šeimos ir jų aludarystės amato istorija.
Šeimos aludarystės istorija
Aludarystės amatą iš tėčio Vytauto perėmė broliai Artūras ir Raimondas Gūros. Tačiau toks aludarystės meno perdavimas giminėje buvo ne pirmas, o dabar – tikrai ne paskutinis.
„Kiek žinome, aludarystės amatas mūsų giminėje atmenamas dar prieš maždaug šimtą metų. Tuo metu mūsų senelis kartu su proseneliu jau virė alų. Būtent jie virė vadinamąjį „pirmoką“, „antroką“ ir „trečioką“. Kadangi senelis su proseneliu alų virė, pati tradicija galimai siekia net ir daugiau nei šimtą metų“, – pasakojo UAB „Su Puta“ šeimos bravoro aludaris Artūras Gūra.
Pasak jo, senasis alus išskirstytas į tris rūšis ne veltui:
- „Pirmokas“ – tirščiausias, mažiausiai tekintas, stipriausias ir saldžiausias alus. Ypač pamėgtas tarp to meto valstiečių vyrų.
- „Antrokas“ – kiek daugiau tekintas, mažiau alkoholio turintis alus.
- „Trečiokas“ – ypač silpnas, švelnus alus, gamintas ir skirtas to laiko moterims.
Sovietmečiu šeima nepamiršo aludarystės amato, tačiau verslo galimybės buvo ribotos.
„Sovietų okupacijos laikais alus buvo verdamas tik sau, artimiesiems ir draugams. Vėlyvuoju sovietmečiu atsirado norinčiųjų alų pirkti, bet dėl deficito buvo nelengva jo gauti (ypač tradicinio alaus). Brolių tėtis Vytautas tą pastebėjo ir jau pradėjo skatinti sūnus amatą vystyti plačiau“, – pasakojo aludarienė ir A. Gūros žmona Jelena Eidukaitytė-Gūrienė.
„Amatas smulkiu verslu tapo tik tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Sovietmečiu savo verslo niekas negalėjo turėti, todėl tik 1991-aisiais pagaliau užregistravome daryklėlę“, – dalijosi A. Gūra.
Šiuo metu Gūros siūlo penkias rūšis alaus ir vieną rūšį salyklinės giros, skambiai pavadintos „Gūrų gira“.
„Senolių senovinis“
Kiekviena alaus rūšis ir salyklinė gira ragautojui gali išsiskirti savo unikaliu, gyvu ir gaiviu skoniu. O „Senolių Senovinis“ nusipelnė atskiro įvertinimo.
„Mūsų „Senovinis“ laikomas išskirtiniausiu siūlomu alumi, nes jo receptas nepakito per šimtą metų. Aukštaitiškas gardaus salyklo, kvapnių apynių ir gyvų mielių derinys yra įvertintas kiekvieno mūsų fano. Dar alus labai išsiskiria tuo, kad vieniems jis patinka šviežias, kitiems – kiek pabrendęs. Mat, kiekvienoje brendimo stadijoje „Senovinio“ skonis keičiasi ir įgyja naujų atspalvių, pasidaro savotiškai skanus ir įdomus kiekvienam“, – alų apibūdino A. Gūra.
„Kadangi pati kiekvieną dieną dirbu mūsų pagrindinėje krautuvėlėje, galiu pasakyti, kad žmonės myli mūsų alų. Turime labai nemažai fanų ir tiesiog nuolatinių alaus ar giros gurmanų. Susilaukiame itin gerų atsiliepimų, žmonės yra patenkinti mūsų siūloma produkcija, vertina kultūrinį palikimą ir palaiko mus. Jaučiamės mylimi ir įvertinti, kuo labai džiaugiamės“, – tvirtino J. Eidukaitytė-Gūrienė.
Delikatus amatas
Daugelis amatininkų ir smulkių verslininkų gali pasakyti, jog toks šeimyninių tradicijų tęsimas reikalauja delikatumo. Tačiau aludarystėje atsiranda ir dar kitų iššūkių.
„Šiais laikais žmonės alkoholį vartoja saikingiau, o ir vartojančių smarkiai mažėja. Tai yra labai sveikintina, nes saikas reikalingas visur. Žinoma, toks požiūris šiek tiek atsiliepia mūsų versle, nes automatiškai mažėja alaus poreikis – jo perkama mažiau. Bet pastaruoju metu žmonės labai pamilo mūsų girą, todėl neturime dėl ko pergyventi“, – komentavo J. Eidukaitytė-Gūrienė.
Bet kartais įstatymų leidėjai pamiršta, kad smulki aludarystė – tai amatas.
„Labai teigiamai žvelgiame į valdžios siekį mažinti alkoholio vartojimą. Alaus rinkoje, būtų logiška manyti, kad įvairūs draudimai ir ribojimai labiausiai turėtų daryti įtaką masiniams alaus gamintojams. Juk maži bravorai, kaip mūsų – tai kultūrinis Lietuvos paveldas. Bet kartais atrodo, jog esame grupuojami su pramoniniais alaus gamintojais, todėl kai kurie valdžios sprendimai mums sunkokai pakeliami (žinoma, amato apleisti tikrai nežadame). Mums dar sekasi neblogai, bet neramina tai, kad daug mažų aludarių tiesiog buvo priversti stabdyti veiklą, nes ribojimai, draudimai ir visi biurokratiniai reikalai pasidarė nepakeliami. Norint tokį paveldą išsaugoti, reikėtų stengtis naštą tokiems „mažyliams“ palengvinti“, – kalbėjo aludaris Artūras.
Jelena Eidukaitytė-Gūrienė dar pabrėžė aludarystės svarbą lietuvių etnokultūroje.
„Aludarystė yra labai svarbi lietuvių kultūros dalis. Kažkada tai buvo net apeigoms naudojamas gėrimas. Šalys, kaip Čekija, labai vertina ir didžiuojasi savo aludariais (ypač mažais), o mums dar būtų neblogai šiek tiek pasistengti. Bet norime ir pasidžiaugti, kad mažieji aludariai turi akcizo lengvatą. Na, o jeigu valdžia nuspręstų toliau pritaikyti tam tikras lengvatas, tai tik dar labiau džiaugtumės“, – šypsojosi šeimininkė.
Gūrų gaminių rasite šiose vietose:
Pagrindinėje krautuvėlėje Paliūniškio kaime, adresu Žemdirbių g. 14, Panevėžio rajone.
Kranto g. 12 esančioje kavinėje (Panevėžys).
Kavinėje „Alaus namai“ (Vilnius).
Kavinėje „Alaus kolonėlė“ (Vilnius).
Kavinėje „Alaus biblioteka“ (Vilnius).
Bare „Cozy“ (Vilnius).
Sekite aludarystės istoriją čia.
