„Man čia taip ramu, jaučiu, kad tai mano miestas. Mano pavardė – Panina, miestas – Panevėžys. Lyg būčiau miestą pasirinkusi pagal pavardę. Ir dar vienas sutapimas – Panevėžio gimtadienis yra rugsėjo 6 dieną, tą dieną ir mano gimtadienis. Mane vis apimdavo jausmas, kad čia jau esu buvusi anksčiau“, – kalbėjo Darja Panina iš Dnipro, Panevėžyje radusi atokvėpį nuo sprogimų tėvynėje Ukrainoje.
Iš pradžių kepusi tortus ir taip užsidirbusi pragyvenimui, ilgainiui Darja suprato turinti daryti ir tai, kas padėtų jos kariaujančiai tėvynei, moteris Lietuvoje įsteigė labdaros fondą „Gyvenimo pulsas“. D. Panina dabar ne tik renka paramą daiktais, bet ir pati sėda prie automobilių, skirtų Ukrainos kariuomenei, vairo ir rieda į Lvivą, kad perduotų juos kariams.
Tiesa, apgailestauja ji, kartais labai sunku surasti rėmėjų ir įsigyti tai, ko kariams labai reikia. Tarkime, visureigių, skirtų važiuoti sudėtingomis fronto sąlygomis.
Moteris su ašaromis akyse pasakojo, kaip tramdydavo tėvynės ilgesį pirmaisiais karo mėnesiais. Buities reikmenų parduotuvėje, kurių tinklas išplėtotas ir Ukrainoje, ji prisėsdavo ant kėdės, kokias pirko savo namams, ir užsimerkusi įsivaizduodavo, kad yra savo valgomajame.
„Dvilypis jausmas. Viena vertus, draskė ilgesys, kita vertus, bent sekundę pasijutau namie“, – pasakojo moteris.
Vyrui buvo neramu: nežinia, ar žmona ir dukra sugrįš
Darjos šeimos butas Dnipre yra priešais tą namą, kurį agresorės Rusijos ataka perskrodė pusiau, po griuvėsiais palaidodama dešimtis taikių žmonių. Moteris apie tai kalbėdama nutyla, nes ryja ašaras suvokdama, kad tai galėjo tapti žiauria išgyvenimo loterija ir jos artimiesiems, likusiems namie.
Į Panevėžį ji atsivežė dukrą ir dukterėčią. Ukrainoje liko vyras, tėvai, sesuo.
Darjai svarbia atrama Panevėžyje tapo buto, kuriame ji su dukra ir dukterėčia įsikūrė, šeimininkai. Panevėžiečiai nuo karo prieglobsčio ieškojusioms ukrainietėms tapo antrąja šeima. Tai sakant Darjos akys taip pat sudrėksta ir ji nuleidžia galvą mėgindama jas kiek paslėpti.
Kad atsidurs Lietuvoje ir konkrečiai Panevėžyje, gelbėdamasi pati ir gelbėdama dukrą su dukterėčia, ji nenutuokė. Tada, sėsdama prie automobilio vairo, ji važiavo žinodama tik viena – reikia pasiekti Lenkiją, o paskui bus, kaip bus. Dabar Darja sako važiavusi į nežinią.
Po alinančios kelionės su grėsme gyvybei pasiekusi Varšuvą, ji išgirdo pasiūlymą vykti į Lietuvą. Galėjo rinktis Vilnių, bet tuomet norėjo vieno – ramybės, todėl pasirinko ne tokį didelį Panevėžį.
„Mus paėmė toks vyras iš Šiaulių ir nuvežė į Panevėžį. Klausėme, kiek turime jam sumokėti. Jis pasakė, kad nieko, tiesiog nori padėti“, – apie tai, kas tomis sunkiomis akimirkomis jaudino iki širdies gelmių, pasakojo D. Panina.
Ji nesitikėjo ir kad Panevėžyje jų penketukas (drauge važiavo dar du žmonės) atvers trijų kambarių buto duris. Darja tuomet manė, kad tai bus savaitės ar dviejų pabuvimas Panevėžyje, prilygstantis savotiškoms atostogoms.
Darjos vyras Dmitrijus žinojo, kad žmona su dukra grįš negreitai, o gal ir išvis nebegrįš.
„Aš supratau, kad mes, Ukraina, greitai nebaigsime karo. Jis vyks ilgai ir bus nelengva“, – sakė jis, viešėdamas Lietuvoje pas žmoną su dukra.
Nuo tortų – prie automobilių
Įsikūrusi Panevėžyje ir išleidusi dukrą ir dukterėčią į mokyklą, D. Panina suprato be darbo nesėdėsianti, juolab kad reikia išmaitinti ne tik save, bet ir dvi nepilnametes, todėl pradėjo kepti tortus. Tai sena jos aistra, moteris atskleidė ilgai svajojusi apie kepyklėlę ar konditerijos cechą.
„Man labai padėjo savanoriai – atvežė kepimo formų, įvairių įrankių, netgi produktų. Man buvo sunku tai priimti, aš nemoku priimti pagalbos, aš buvau įpratusi padėti kitiems. Tačiau tuomet teko pasikeisti. Taip ir pradėjau uždirbti Lietuvoje. Užsakymų būdavo tiek, kad nespėdavau suktis“, – sakė moteris.
Jau apšilusią kojas, dirbančią tai, kas prie širdies, Darją kamavo kaltės jausmas – jautėsi pabėgusi, kai kiti tėvynainiai gina Ukrainą.
„Iš pradžių vyras paklausė, ar galėčiau atvairuoti į Ukrainą automobilį, skirtą kariams. Paskui – ar galėčiau nupirkti automobilį. Aš nustėrau, juk žinojau tik kur vairas ir eismo taisykles mokėjau, o manęs prašė nupirkti automobilį“, – pasakojo Darja.
Pirkdama pirmus automobilius ji rankose laikė telefoną ir vaizdo ryšiu vyrui rodydavo kiekvieną mašinos detalę. Automobilius Darja nuvairuodavo iki Lvivo, ten juos perimdavo ir iki fronto nugabendavo kiti žmonės.
„Toliau važiuoti buvo baisu. Aš bijojau važiuoti, tarkim, į Dniprą. Žinojau, kad jei užsuksiu namo, nebeišvažiuosiu. Namų ilgesys tiesiog dusino“, – prisipažino Darja.
Kartą į tokią kelionę ji pasiėmė ir dukrą, mat ši labai norėjo savo gimtadienį švęsti tėvynėje ir pasimatyti su tėčiu. Dabar moteris su siaubu prisimena tą viešnagę – tuomet Kyjivo dangų skrodė rusų raketos.
„Taip išėjo, kad dukrą nusivežiau labai pavojingu metu, 12 valandų sėdėjome be elektros. Per jos gimtadienį šaudė visur ir visą laiką“, – pasakojo ukrainietė.
„Turėjau išgelbėti keturis žmones, bet man nepavyko“
Baimė, patirta pirmomis plataus masto karo dienomis, bėgant laikui pakito, bet įtampa ir netekties jausmas vis dar gyvas.
„Pirmomis karo dienomis netikėjau, kad tai karas. Galvojau: pagąsdino ir viskas. Pirmą plataus masto karo dieną susiruošiau į darbą, ketinau vaiką namie palikti. Man mama sakė: ką tu – pasiimk kartu, tai juk karas. Mama, koks karas, baik, sakiau jai. O darbe išvydau kolegas pasiruošusius, su sukrautais lagaminais. Po dienos vis dar netikėjau, paskambino giminaitė, sako: išvažiuojame į Slovakiją, važiuokit kartu. Neketinau važiuoti“, – pasakojo Darja.
Tik vyras griežtai pasakė: dvi valandos susirinkti daiktams ir važiuojate su dukra.
