Menininkų komanda Dan Hermouet, Kotryna Daraškevičiūtė ir Godo Yorke (Goda Sasnauskaitė) susitiko kūrybinėje rezidencijoje Panevėžyje bei ambicingai užsibrėžė sukurti pirmąjį Lietuvoje ir antrąjį pasaulyje cianotipijos muzikos vaizdo klipą, tam pasirinkdami Godo Yorke kūrinį „Wounded Angel“.
Trys unikalūs menininkai
Godo Yorke yra panevėžietė, alternatyviosios muzikos atlikėja bei dainų autorė praėjusiais metais pristačiusi savo debiutinį albumą „In Silence, In Sirens“. Šiuo metu mergina planuoja koncertinį turą bei naujo albumo įrašus.
Menininkas Dan Hermouet Panevėžyje sukūrė tokius projektus kaip „Vandens Veidas“ ir „Dabarties Ekranas“, o praėjusių metų pabaigoje atvėrė „Pramonės ir meno sintezės“ rezidenciją, kurioje daugiau nei mėnesį paniro į tvarios fotografijos eksperimentus bei dalinosi savo atradimais, vesdamas dirbtuves miesto centre įkurtoje studijoje.
Kūrybininkė Kotryna Daraškevičiūtė užsiima video menu, dokumentika, eksperimentais ir fotografija. Jau kelis metus dirba „Panevėžys Collective“ ir kartu su komanda kuria video interviu apie Panevėžyje kuriančius žmones.
– Pristatykite projektą ir kaip jis gimė.
Godo: Nemanau, kad pirmiau gimė idėja. Tikrai ne, pirmas gimė tikslas ar esmė. Pirmiausia, įvyko pažintis su Dan. Mane jis pribloškė savo eksperimentais, uždegė ir įkvėpė visu tuo, ką jis daro. Kai jį sutikau ir atėjau pirmą kartą į jo dirbtuves, man tarsi palengvėjo po ilgo, ilgo laiko darant kažką savo rankomis, kažką, ką galiu kontroliuoti. Tai ypač gera, kai šalia turi žmogų, kuriam rūpi kaip tu jautiesi, kai tai darai. Domisi, ar esi patenkintas rezultatu ir stengiasi padėti tau pasiekti jo kaip įmanoma geresnio. Kartu, dirbtuvėse ar apskritai su Dan nesijaučiau taip, lyg turėčiau „performinti“. Turiu omeny, atlikinėti tarsi kažkokį vaidmenį ar pasiekti kažkokį rezultatą. Jis rūpestingas ir visuomet stengiasi padėti padaryti geriau. Trumpai tariant, pirma įvyko pažintis su labai smalsiu ir kūrybišku žmogumi. Tai manyje užkūrė tokį jausmą, lyg smėlio dėžėje būčiau sutikusi niekada anksčiau nematytą vaikį, kuris turi labai įdomius ir savus metodus kaip statyti pilį. Ir aš tiesiog norėjau prie jo prisijungti ir sekti tai, ką jis daro.
Kai Dan man pasiūlė daryti šį klipą, nors iš tikro, pirmiausia jis parodė jau sukurtą Ed Carr atlikėjui Tycho sukurtą klipą, bet nujaučiau, kur visa tai veda, aš iškart atsisakiau, suvokus kiek tai iš manęs pareikalaus energijos. Bet, ko gero, tos degančios Dan akys ir visas jo būvis, kuris tave verčia manyti, kad viskas yra įmanoma, jei pakankamai ilgai ieškosi, mane įtikino persvarstyti šį pasiūlymą. Neprisimenu ar tą pačią, ar kitą dieną parašiau jam, kad visgi noriu kartu daryti vaizdo klipą. Juolab, prieš keletą mėnesių buvau išleidusi savo debiutinį albumą ir turėjau didžiulį ilgesį vaizdo klipams, kurių dar nebuvau sukūrusi savo dainoms.
Taigi, norėjosi imtis šio klipo iš didelio alkio tokiam didžiuliam ir intriguojančiam projektui, iš tokio vaikiško smalsumo. Žinojau, kad nepražūsiu, nes turėjau puikų kompanioną. Man beliko surasti su kuo filmuotume klipą ir prisiminiau Kotryną iš „Panevėžys Collective“. Aš nustebau, kad ji taip greit sutiko, bet Kotryna sakė, jog irgi norėtų pasinerti į ką nors tokio grandiozinio, tad pamaniau… puiku! Vadinasi, radome vienas kitą ir smėlio dėžėje jau sėdime trise.
Augdama visada nekantravau, palikti Panevėžį… Visgi per šias pastarąsias savaites jaučiuosi laimingesnė nei kada buvau anksčiau. Taip gera sutikti čia tiek daug įdomių žmonių. Stebina, kad gali sutikti tiek giminingų sielų, kurių, rodos, ieškotum didmiestyje… Tuo tarpu jų buvau apsupta čia daugiau nei per pastaruosius keletą metų svetimame mieste.
Vaizdo klipe grįžome į mano senuosius namus. Vietas, kur blakutinėdavau paauglystėje. Netgi matysite kaip riaumojantis drakonas taršo senąjį „Garso“ kino teatrą, kaip kokį trečią kartą gyvenime čiuožiu ant ledo ir daugelį genialių bei jautrių Kotrynos akimis ir kamera užfiksuotų gamtos tekstūrinių pasažų…
Kotryna: Kuriame projektą, kuris atvaizduotų mūsų patirtis Panevėžio mieste. Tai ne vien tik apie konkrečius įvykius, bet ir jausmą, kuriuo persmelkta buvo ir yra mūsų kasdienybė. Gimtajame mieste daugiausia susitelkia mūsų lūkesčių ir baimių, čia jautriausiai reaguojame į praradimus ir atradimus.
Klipe vaizdais keliaujame po Panevėžį, per dabartį ir praeitį, per nesustabdomą kismą ir su juo kartu ateinantį skausmą bei džiaugsmą. Vizualiai klipas atrodo labai senas. Visai neseniai užfiksuoti vaizdai jau praeitis. Kartais atrodo, kad niekas nesikeičia, jog stagnacijos persmelktas esi pats. Sniegas jau spėjo nutirpti, o kai paleisime klipą į pasaulį galbūt vėl snigs, bet pavasaris vis tiek ateis, o paukščiai ir vėl čiulbės. Montuodama viena įnešiau sau aktualias temas, o kartu su Godo papildėme viena kitą.
Dan: esu įkvėptas dalintis ne tik savo fotografiniais atradimais, bet ir procesu su aplinkiniais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų ankstesnių patirčių ar fotografijos žinių. Norėjau dalintis tuo ką žinau bei atrasti naujų bendradarbiavimo taškų su miesto menininkais. Tuo tikslu ir buvo atidaryta atvira kūrybinė rezidencija su visiems prieinamomis dirbtuvėmis, kurioje kasdien virė alternatyvių procesų eksperimentai. Tai tarsi bendra vakarienė prie kurios prisijungė ir Godo su Kotryna. Tokiam ambicingam ir daug jėgų reikalaujančiam projektui atradau nuotykiams pasiruošusius žmones, kurie drąsiai ir tvirtai priėmė iššūkį projekto įgyvendinimui.
Godo: Per pastarąsias keletą savaičių praleistų Panevėžyje net pradėjau mąstyti, kad gal verčiau gyvenčiau Panevėžyje. Seniai jaučiausi tokia rami ir taip smagu, kai visada sutinki pažįstamą gatvėje. Galvojau, kaip ironiška, kad bėgau iš čia, o sugrįžusi jaučiuosi puikiai. Manau, Kotryna šiame klipe jautriai ir švelniai sudėjo ir savuosius skaudulius, kaip, pavyzdžiui, „Garso“ griovimo scenos. Būdama Vilniuje aš protarpiais girdėdavau, kad mūsų „Garsas“ griūna ir priėmiau tai, kaip įprastą procesą. Tuo tarpu, pasikalbėjusi su Kotryna supratau, kiek ją tai paveikė ir skaudino. Suprantu, kad vis siekdamas kažkokių neaprėpiamų, neapčiuopiamų tolių gali taip nujautrinti save. Tavęs nebeveikia niekas, kas vyksta prie pat tavęs. Daryti šį klipą man buvo svarbu, kad galėčiau pažvelgti iš arčiau, kas yra prie pat manęs. Kaip susikūrė mano istorija, koks yra tas mano miestas, kuris mane sukūrė. Tai nebus Panevėžio turizmą siekiantis padidinti klipas. Tai labiau bandymas geriau pažinti save, su kuo viduje kovojame ir apie ką yra mūsų svajonės…
– XIX a. fotografijos technika. Kaip ją atradote? Kodėl nusprendėte naudotis būtent ja?
Dan: Technika, kuria kuriamas projektas yra integrali projekto idėjoje. Mums buvo smalsu išbandyti, sukurti vaizdo klipą su tokia technika. Turėjau idėją kaip tai galėtume padaryti, tad beliko išbandyti tai praktikoje. Tam prireikė daug eksperimentų, nes tai nėra visiems žinomas ir prieinamas būdas. Juolab toks vaizdo klipas pasaulyje yra tik vienas ir jo autorius nėra pateikęs instrukcijos kaip konkrečiai jis klipą padarė. Galiausiai, tokia technika duoda daug savitumo iš savęs. Vaizdiniai, kuriuos išryškiname atrodo labai nostalgiškai ir pateikia neįprastą spalvų paletę.
Ryškindamas nuotraukas savo rankomis prisilieti iš naujo prie savo patirčių. Jas išgyveni dar kartą. Akyse jos transformuojasi į gilesnį savęs, kitų, miesto aplinkos supratimą.
Cianotipijos (ang. cyanotype) procesas vyksta sumaišius du komponentus: amonio geležies citratą ir raudonają kraujo druską. Taip gaunama šviesai jautri emulsija, kuri rankiniu būdu yra tepama ant pasirinkto paviršiaus (popieriaus, stiklo, metalo, kt) taip sukuriant pagrindą fotografijai. Tuomet naudojant pačių pagamintus negatyvus, UV šviesą bei šviesoje kietėjančią emulsiją, sluoksnis po sluoksnio ją nuplauname po vandeniu iki kol gaunamas norimas rezultatas.
Ši rankų darbo technika yra pakankamai primityvi, todėl suteikia teisę pilnai kontroliuoti procesą perpinant ir sujungiant visa tai su jautria Godo Yorke muzika bei Kotrynos vaizdiniu pajutimu. Dirbdami kartu atradome vienas kito silpnybes bei stiprybes per kūrybos procesą. To pasekoje, atrandame darną savo komandoje.
– Kodėl šiai technikai pasirinkta būtent ši daina?
Godo: Pasirinkau dainą „Wounded Angel“, nes ji man kalba apie Panevėžį. Prisimenu, kaip čia augau, viename iš Statybininkų gatvės devynaukščių, turėdama tokį begalinį troškulį ir ilgesį iš čia ištrūkti. Turėjau daug svajonių, kur norėčiau save išsidanginti ir kokiose rogėse būti. Tačiau, prisimenu, kaip visa tai man atrodė tolima ir neįveikiama, nepasiekiama.
Šiuo projektu tarsi piešiame viską jungiantį ratą… Mes čia augome, čia filmuojame ir kuriame vaizdą, kuris tampa alternatyviu fotografiniu kūnu, kurį panardiname į Nevėžio upės vandenį, tarsi sugrąžindami ten, iš kur jis kilo. Taip uždarydami ratą.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?
Kotryna: Mums klipo kūrimas tai grįžimas į kūrybos laisvę – kai atsiveria nauja vizualinė kalba bei neaprėpiamų saviraiškos galimybių klodai. Mūsų dienos užpildytos kadrų dėliojimu ant popieriaus pluoštų, jų ryškinimu, fotografavimu ir liūliavimu Nevėžio upės vonelėse. Tai tarsi deramas kiekvieno kadro pakrikštijimas gimtuoju Panevėžiu. Tačiau iškyla daug iššūkių: reikėjo apskaičiuoti, kaip reikėtų spausdinti nuotraukas, kad neužtruktume du metus, mokėmės kaip užtepti emulsiją ant popieriaus, kad visi 6000 kadrų būtų pakankamai ir vienodai ryškūs, kaip tinkamai išdžiovinti popierių, kaip jį sukarpyti, kaip fotografuoti nuotraukas ir, kaip jas galiausiai apdoroti. Tačiau, kai esi su tinkama komanda, visas šis darbas tėra švelnus brizas!
Godo: Nors technika, su kuria dirbame, ilgainiui gali būti labai mechaniška, visgi kartu tai labai kompleksiškas procesas. Su Dan pagalba, ilgainiui pradėjau suprasti kiek ir ko reikėtų, jog galėtume išgauti ryškiausią ir labiausiai veikiantį kadrą mūsų klipui. Išryškini tūkstančius tokių ir jie gali nesiskirti vienas nuo kito, bet Kotryna galiausiai viską sudeda į vieną darinį ir mūsų visas darbas atgyja. Tai nuostabus jausmas. Turbūt buvimas savo gimtajame mieste man padėjo pajusti, ko iš tikrųjų noriu.
– Kiek laiko užtruks projektas? Kada galima tikėtis finišo?
Dan: Tiek procesas, tiek rezultatas yra įmanomas tik todėl, kad atradome vienas kitą, todėl galime sujungti ir papildyti vienas kito įgūdžius, pasaulėžiūras. Šis projektas yra įrodymas, jog jei yra kūrybiškumą vienijanti ir jungianti vieta mieste, leidžianti susiburti kūrybingiems žmonėms, tai sukuria organišką būdą klestėti naujoms galimybėms, kurių vienas žmogus niekada nepasiektų. Tai rodo, kad miestas turi sumanių žmonių, turinčių poreikį išreikšti savo kūrybines perspektyvas bei, jog būsimos rezidencijos ir meno centrai turi padėti atsirasti naujiems projektams, jungti kuriančius žmones, nes miestas iš to gaus didelę grįžtamąją naudą. Rezultatą planuojame pristatyti kovą ar balandį, bet daug kas priklausys nuo to, kaip sklandžiai klostysis mūsų projektas.
– Kaip skaitytojai galėtų prisidėti prie projekto?
Dan: Projekto idėja gimė Panevėžyje ir tai yra svarbu. Vadinasi mes kažką darome gerai, kuriame organišką ekosistemą, kurioje visiškai nepažįstami žmonės gali rasti pastogę kurti, būti įkvėpti kūrybiniam procesui, patikėti jo galia ir bendradarbiavimo sinergija. Mums yra svarbus viso miesto ir kūrybinio lauko palaikymas, nes tik su visų pagalba ir palaikymu kirsime finišo liniją. Turime laboratorijos šildymo, vandens ir elektros, popieriaus, negatyvų, chemikalų išlaidas. Taip pat norėtume išnešti žinią apie šį projektą į platesnius tarptautinius tarpdisciplininio meno vandenis.
Godo: Jau greitai, labai greitai, išvysite pirmąjį Lietuvoje ir antrą pasaulyje cianotipijos procesu kurtą muzikinį vaizdo klipą, tad prisidėkite prie jo įgyvendinimo!
