Trūkstant darbo rankų, Panevėžio rajono ūkininkai jau „įdarbina“ ir robotusSmilgiuose - vienintelis toks robotas Lietuvoje

Vasara – pats darbymetis ūkininkams, o žemės ūkyje kaip ir kasmet darbo rankų trūksta. Vieni ūkiai sezoninių darbuotojų ieško su žiburiu, kiti – jau pasitelkia naujausias technologijas – piktžoles laukuose ravi robotas.

Darbuotojų kasmet mažėja

Panevėžio rajono ekologiniame ūkyje „AUGA Smilgiai“ cukrinių runkelių laukuose kasdien pluša samdyti darbuotojai. Cukrinius runkelius šiuo metu ravi kelios dešimtys žmonių. Vieni nugarą lenkia kiekvieną dieną, kiti – kelis kartus per savaitę. Būna čia susirenka ir dvidešimt, ir trisdešimt darbininkų. Už vieną valandą darbo ravėtojui mokamas 5 eurų atlygis „į rankas“. Tai reiškia, kad per mėnesį darbininkas gali užsidirbti apie 800 eurų. „AUGA Smilgiai“ vadovas Benas Gaušys sako, kad galinčių ir gebančių dirbti žmonių reikia daug – kuo greičiau nuravėti cukriniai runkeliai, tuo geriau, bet ūkio šeimininkas supranta – tiek, kiek nori, žmonių nebus.

„Moksleiviai ir studentai dar mokosi, todėl ūkyje jų neturime. Be to, toks darbas jaunimui nėra patrauklus, čia dirba daugiau vyresnio amžiaus žmonės, kam virš 40 metų. Kadangi jau ne pirmus metus ieškome darbuotojų, dažnai pas mus grįžta tie patys žmonės, kurie runkelius ravėjo pernai ar užpernai ir jau žino, koks tai darbas. Tačiau naujų žmonių, kurie norėtų dirbti laukuose, surasti beveik neįmanoma. Ieškome per Užimtumo tarnybą, per skelbimus žiniasklaidos priemonėse, socialiniuose tinkluose, kabiname skelbimus prie miestelių parduotuvių, informacija sklinda iš lūpų į lūpas. Visgi tendencingai matome, kad anksčiau darbuotojų būdavo daugiau, dabar ateina tie patys, bet jų vis mažėja, o naujus prisitraukti sunku“, – pastebėjimais dalijosi B. Gaušys.

Robotas dirba visą parą

Suprasdamas, kad ateityje gali netekti ir tokių darbuotojų, „AUGA Smilgiai“ vadovas jau dabar telkiasi naujausias technologijas ir į cukrinių runkelių laukus nebe pirmą ravėjimo sezoną paleidžia robotą „FarmDroid“. Tai vienintelis toks robotas Lietuvoje. Jų dar nėra daug ir Europoje.

„Žvelgiant į ateitį, žemės ūkyje daug ką reikės automatizuoti ir robotizuoti, nes vis labiau stinga darbo rankų“, – teigė B. Gaušys.

Anot pašnekovo, ūkio pagalbininkas – autonominis laukų robotas įkraunamas saulės energija, todėl jokių degalų jam nereikia. Robotas valdomas kompiuteriu, planšete ar išmaniuoju telefonu, kur įdiegta atitinkama programa. Belieka paspausti paleidimo mygtuką, ir robotas juda pagal iš anksto nustatytą žemėlapį. Piktžoles robotas laukuose ravi visą parą.

Ar robotas gerai atliks darbą, anot B. Gaušio, priklauso nuo lauko žolėtumo. „Jeigu lauke daug piktžolių, robotas idealiai nesusitvarko, jeigu nedaug – puikiai atlieka savo pareigas, todėl labai svarbu prieš sėją parinkti gerą lauką“, – paaiškino ūkininkas.

Žemės ūkyje dirba ir žmonės, ir robotai

+9

Dirbti norėjo, bet dingo

Šiuo metu darbymetis prasideda ir braškių laukuose. Panevėžio rajono braškių augintojas Jonas Zaborskis iš anksto ruošėsi pirmajam uogų derliui. Ūkininko teigimu, uogų skynimo sezonas prasidėjo birželio pirmosiomis dienomis, tik sunku rasti galinčių derlių skinti.

J. Zaborskio ūkiui reikalingi darbuotojai ne jaunesni nei 16 metų, norintys skinti braškių uogas birželio – liepos mėnesiais.

„Ieškome žmonių, kurie gali ir geba skinti uogas. Visų pirma renkam komandą, sudarom sąrašą. Vadinamų „sąrašinių“ žmonių turim labai daug, bet kai juos kviečiame į darbo startą, nebelieka. Arba jie Palangoje, arba Nidoje, arba ateina, pabando dvi, tris dienas ir dingsta. Kiti ateina tik pasižiūrėti ir nusprendžia, kad toks darbas ne jiems“, – sako J. Zaborskis.

Vieni vaikšto, kiti dirba

Be to, braškių augintojas pastebėjo, kad ir 16-os metų paaugliai sezono metu ūkyje neišsilaiko, tik labai retas. Dažniausiai visą uogų sezoną išdirba brandaus, apie 40 metų, amžiaus moterys. „Jeigu tik yra noras ir turi priežastį, dėl ko verta dirbi, tie pasilieka ir puikiai dirba“, – pasakojo J. Zaborskis.

Pasak ūkininko, braškių laukuose uždirbti galima, ir nemažai. „Startuosim nuo 50 euro centų už braškių kilogramą. Sezono eigoje atlygis uogų skynėjams gali keistis. Įprastai į sezono pabaigą, po pusantro mėnesio, braškių sumažėja, o įkainis didėja. Atskirais atvejais kaina sukyla iki vieno euro už kilogramą. Visada žiūrime, kad žmonės uždirbtų dirbdami“, – kalbėjo braškių augintojas.

Pasak J. Zaborskio, yra žmonių, kurie geba per dieną priskinti nuo 200 iki 250 kilogramų braškių. „Tie, kurie ateina pasivaikščioti ar neturi gabumų tokiam darbui, priskina įvairiai: ir 70, ir 100, ir 120 kilogramų“, – skaičiuoja ūkininkas.

Darbuotojų trūksta ne visur

Barškių augintojas skaičiuoja, kad vienam hektarui uogų išskinti reikia 20 žmonių. J. Zaborskio braškynas užima apie trijų ha plotą. „Man užtektų 60 žmonių, dirbančių kasdien po 7 valandas. Bet situacija tokia, kad „sąrašinių“ žmonių turim apie 100, iš jų lieka tik pusė“, – kalbėjo ūkininkas ir džiaugėsi, kad bent jau su kandidatais, norinčiais pardavinėti uogas įvairiose miesto vietose, sąrašas didesnis nei yra prekybos vietų.

„Toks darbas mėgstamesnis. Dažniausiai uogomis prekiauja moksleiviai, bet jų ratas taip pat sukasi. Per vasarą jie uždarbiauja, rudenį išvyksta studijuoti ir kitąmet nebegrįžta, jų vietoje prekiauja kiti“, – kalbėjo J. Zaborskis.

Tai ne sanatorija

Panevėžio rajono daugiašakio ūkio savininkas Paulius Speičys kol kas uogų ir obuolių ūkyje verčiasi nuolatinių darbuotojų dėka. Nuolat samdomi darbuotojai ir pradės skinti pirmąsias braškes, tačiau birželio viduryje pagalbinių rankų reikės.

„Kiekvienais metais su talka vis sunkiau. Rasti norinčiųjų – lengviau, bet dažniausiai tai tik svajotojai. Jie mano, kad pinigai iš dangaus byrės ir nereikės nieko dirbti. Pinigų nori, bet dirbti – tik vidutiniškai. Vienintelis išsigelbėjimas – nuolatiniai darbuotojai, bet jų tikrai nepakaks. Dešimt žmonių visų darbų neatliks“, – sako P. Speičys.

Be to, ūkininkas pastebi, kad žmonių, galinčių išdirbti visą sezoną, – reta, ir situacija problemiška. „Jaunimas nori dirbti, bet jiems dar trūksta sveikatos. Jauni žmonės šiais laikais daugiau svajoja ir, kai realiai susiduria su sunkiu darbu, užtenka kantrybės vos keletą dienų. Suaugę žmonės turi daugiau motyvacijos. Yra tokių, kurie dirba pamaininį darbą ir į ūkį ateina papildomai užsidirbti“, – kalbėjo P. Speičys.

Bus dar blogiau

Anot sodininkystės ūkio savininko, dabar sunku, bet ateityje bus dar sunkiau.

„Stengiamės išsiversti su ribotu darbuotojų skaičiumi. Mano kolegos, kurie užsiiminėja vien tik braškėmis, darbuotojų ieško per įdarbinimo agentūras, atsiveža iš Ukrainos. Juos apgyvendina ir vežioja į darbą. Mes dar kažkaip vietine pagalba kliaujamės. Gali būti, kad darbuotojų trūksta ir dėl to, kad Panevėžyje yra daug fabrikų, kurie ir „susiurbia“ laisvą darbo jėgą. O tie, kurie „stovi“ užimtumo tarnyboje ir yra ilgalaikiai bedarbiai, tik ir žiūri, kaip išsisukti nuo darbo. Tie žmonės nesuinteresuoti dirbti arba ieško kuo lengvesnio darbo. Darbas ūkyje – nėra sanatorija, čia reikia nugarą lenkti ir tam turėti sveikatos“, – teigė P. Speičys.

Derlius priklauso nuo gamtos

Auginančiojo daugiau nei hektarą braškių paklausėme apie braškių derlių, tik ūkininkas paaiškino, kad apie tai šnekėti galima tik jas nuskynus.

„Visada derlių planuojame geresnį, tai labai kintantis dalykas. Gerai bus, jei oras išliks sausas su saikingu lietumi, tada braškės spės brandinti derlių, auginti dydį. Pernai, kai braškės jau pradėjo nokti, užėjo liūtys, derliaus metu uogas užpuolė puviniai. Manau, kad šiais metais derlius turėtų būti gan neblogas, bet buvo šalnos, dalis žiedų apšalo. Pirmos braškės jau užsimezgė, tačiau yra šiek tiek deformuotos. Pakalbėsime, kai nuimsime derlių, o kainas sužinosime, kai pradėsime skinti pirmąsias uogas“, – pokalbį užbaigė P. Speičys.

Daugelis žmonių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių: vieniems tai pagrindinės pajamos, kiti nori užsidirbti papildomų pinigų, dar kiti – įgyti darbinės patirties. Sujetų kaime gyvenanti Stanislava Birbalienė jau ne viena sezoną uždarbiauja pas ūkininką. Vasarą moteris ravi cukrinius runkelius, o pavasarį ir rudenį laukuose renka akmenis. S. Birbalienė sako: sezoninis darbas – vienintelis būdas užsidirbti.

„Šiuo metu pas ūkininką raviu burokus. Čia dirbu jau penktą sezoną iš eilės ir niekuo nesiskundžiu. Gyvenu Sujetuose, dirbu žemės ūkio bendrovėje „AUGA Smilgiai“. Balandžio mėnesį pas ūkininką einam į laukus akmenų rinkti, vėliau ravime cukrinius runkelius. Burokų ravėjimas trunka apie mėnesį, pusantro. Po burokų turėsim laisvą laiką, o rudenį vėl pas ūkininką eisim akmenukų rinkti. Kitokių darbų pas mus kaime nėra, renkamės iš to, kas yra.

 

Norime dirbti, kad užsidirbtume, juk reikia iš kažko gyventi. Sutartą atlyginimą ūkininkas visada moka laiku, jokių problemų neturime. Mums moka valandinį atlyginimą – 5 eurus. Dirbam po aštuonias valandas per dieną.

 

Per savaitę užsidirbame maždaug 200–250 eurų. Negaliu teigti, kad tai labai sunkus darbas. Kiekvienas dirba savo tempu, kaip kas moka, kaip kam išeina, nėra kažko neįveikiamo. Kas tikrai nori, tas ir užsidirba, o tie, kurie nenori dirbti, tai jiems bet koks darbas yra sunkus. Svarbiausia – norėti. O tokių ūkyje daug, turime labai gerą kolektyvą.

 

Dirbam krūvelėmis, po tris–penkias moterytes, tai būna ir pasijuokiam, ir pasišnekam, bet darbus visus padarom. Nuo darbo vietos gyvenam už šešių kilometrų, todėl džiaugiamės, kad ūkininkas pasirūpina mūsų atvežimu. Tai – didelis privalumas, nebereikia ieškoti, kas iš kaimo mus galėtų atvežti ir pervežti.“

 

Cukrinius runkelius ravi robotas