Triušininkystės Lietuvoje pradininkai iš Ėriškių Rita ir Eduardas Kubiliai šiuo metu laiko vos tris šimtus triušių, tačiau buvo metas, kuomet ūkyje jiedu turėjo beveik tris tūkstančius ilgaausių. Šiemet ūkiui sukanka 25-eri. Per šį laikotarpį išbandyta nemažai skirtingų triušininkystės verslo idėjų.
Kasė bulves ir statė būdas
„Tuomet važinėjau į Prancūziją, nes dirbau su automobiliais – pirkau, tvarkiau, pardavinėjau. Atsibodo toks „čigoniškas“ gyvenimas, be jokio režimo. Man buvo jau 40 metų, o tas lakstymas nebuvo sveikas, nes nei normaliai miegodavau, nei maitindavausi. Prancūzijoje ir užgimė idėja apie triušininkystės verslą. Tokiame apleistame ūkiniame pastate pamačiau triušius, domėjausi jais, žiūrinėjau. Priėjusi šeimininkė paklausė ar patinka, atsakiau, kad taip. Šitaip ir įdavė man vieną į rankas“, – pasakojo Eduardas, demonstruodamas pirmojo triušio kilmės dokumentus, kuriuos saugiai laiko stalčiuje.
Tuomet jiedu su žmona Rita jau buvo diskutavę, kad reikėtų baigti automobilių verslą ir imtis sėslesnės veiklos. Tada buvo šnekėta apie įvairius ūkius: uogų, karvių ir t. t. „Tačiau ir patys pagalvojome, kokios čia gali būti karvės, kai patys visą gyvenimą gyvenome ant asfalto, čia mieste, Rožyne“, – juokėsi jis bei pridūrė, kad gavęs pirmąjį triušį ir pagalvojo apie triušininkystę.
Taip per kelis kartus jis ir parsivežė keletą triušių į Lietuvą. Taigi, dar gyvendamas Rožyne, ponas Eduardas įrengė kelis narvus naujiesiems augintiniams, tačiau, atėjus žiemai, suprato, kad laikas ieškoti didesnių ir šiltesnių patalpų. Taip jiedu aptiko dabartines patalpas Ėriškiuose, kurias iš pradžių nuomojosi, o vėliau nusipirko.
„Vis labiau ėmiau domėtis, ieškoti informacijos apie triušininkystę. Dar gyvendami Rožyne turėjome septynis arus kiemo. Ten pristatėme būdų. O buvo taip – nukasi bulves iš daržo ir toje vietoje jau skubi statyti būdas triušiams (juokėsi). Na, o perkėlę gyvūnus į Ėriškius, iš pradžių net vandens neturėjome čia, todėl reikėdavo vežtis iš Panevėžio. Taip ir sukomės: dieną dirbi ūkyje, vakare vėl grįžti į miestą. Visgi nusibodo taip važinėti ir nutarėme kraustytis čia“, – pasakojo ūkininkas, kuris šiuo metu jau laiko ne tik triušius, bet ir dvidešimt vištų, kelias putpeles bei tris ožkas. Na, ir, žinoma, šunį.
Sutuoktiniai, kurie dabar kartu jau 46-erius metus, prisiminė, kaip verslo pradžioje vietiniai gyventojai juokėsi: „Miestiečiai atvyko į kaimą triušių auginti“. Na, o dabar jie puikiai žinomi visoje Lietuvoje.
Ypatinga sistema
Taigi pirmieji triušiai į ūkį atkeliavo iš Prancūzijos, bet vėliau jiedu ėmė juos pirkti ir iš Čekijos, Latvijos, Šveicarijos. „Kai kuriuos būdavo atveža į Lietuvą, dėl kai kurių tekdavo ir mums keliauti svetur. Daug važiuodavome į parodas pas latvius. Kaimynai turėjo daug triušių iš Švedijos. Tad mes jiems parduodavome triušius iš pietinės Europos dalies, o jie – iš šiaurinės“, – tokius mainus atsiminė pora, kurios triušiai dabar pelno apdovanojimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio parodose.
Eduardas ypač džiaugėsi įkurta Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacija. Jis šiuo metu yra jos pirmininkas. „Mes sugalvojome sistemą – kiekvienas triušis turi savo asmens kodą. Į jį įeina linijos numeris, veislė, spalva ir t. t. Niekada nesikartoja nė vienas triušis. Mes matome, kas gimė, iš ko gimė, kada gimė ir t. t. Visa tai dėl to, kad triušiai nebūtų giminingi, gimtų sveikesni. Buvo būtina vesti apskaitą. Man tai – labai įdomu. Šiemet į knygą iš visos asociacijos įrašyti 805 triušiai. Na, o asociacijoje turime trisdešimt aktyvių ir ne taip aktyvių narių“, – dėstė jis.
Rutiną pakeitė anūkė
Kaip minėta, kadaise Kubiliai turėjo apie tris tūkstančius ilgaausių. „Tai buvo sunkūs laikai. Turėjome keturis šimtus triušiavedžių patelių. Trys mėnesiai skirti triušiukui užaugti, o per metus būna šešios vados. Štai taip ir gavosi… Tuomet mėsą pardavinėjome ir didžiuosiuose Lietuvos prekybos centruose. Triušiai buvo mėsiniai. Kuomet buvo toks masiškas jų skaičius, tiesiog nebejutome, kaip bėga laikas. Visą dieną praleisdavome tarp triušių. Pradedi šeštą valandą ir pabaigi dvidešimt trečią“, – atviravo Rita.
Tokią sunkią rutiną užbaigti padėjo anūkė. „Dukra išvyko gyventi į Ispaniją, bet nusprendė, kad vaikui geriau lankyti lietuvišką mokyklą, todėl mums atvežė anūkę. Automatiškai teko mažinti apimtis, nes reikėjo laiko skirti ir jai. Tokio intensyvumo negalėjo būti jau niekaip“, – prisiminė moteris.
Netrukus Eduardas buvo pakviestas prisijungti prie bendruomenės tarybos, tad ir vėl teko mažinti darbo apimtis. Štai taip nuo mėsinių triušių verslo buvo pereita prie kailių ir siuvimo. „Nieko nepraradome“, – džiaugėsi Kubiliai.
Pasiteiravus, ar kažkas iš šeimos ketina perimti jų verslą, Rita juokėsi, kad vaikai jau turi savo veiklas, tačiau jaunėlis anūkas žada būti ūkininku. „Labai džiaugiamės, kad mūsų trimetis anūkėlis nori būti ūkininku. Gal jis ir perims mūsų veiklą. Vis dėlto, kol dar patys krutame, nėra reikalo nieko periminėti“, – kalbėjo ūkininkė.
