Trakiškio žolininkės: „Lietuvaičiai ne tokie patiklūs kaip užsieniečiai“

Nors Joninės jau praeityje, bet Joninių tradicijų atgarsius vis dar stipriai jaučiame. Ir tie atgarsiai ne tik laužai, šokinėjimas per juos, bėgiojimas per žarijas, šokiai aplink laužą, bet ir gilios žoliavimo tradicijos, kurios tęsiasi tol, kol žydi augalai, kol galima nueiti į pievas ir prisirinkti vasara kvepiančių žolynų.

Tęsdavosi ne vieną dieną

Kitados vasaros saulėgrįžos apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi trukdavo ne vieną dieną, o porą savaičių. Tuomet būdavo renkami vaistiniai augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, vartai, deginami laužai. Beje, buvo tikima, kad tuomet renkami žolynai tinka žmonėms ir gyvuliams gydyti bei jais galima nuo pikto apsiginti.

Todėl, pakalbinęs Trakiškio kaimo žolininkes, suvoki, kad reikia ne tik pasimėgauti lietuviškų laukų ir miškų žolelių arbata, bet ir pajusti jų galią. Tą ir siūlo garsiosios žolininkės, kurios gali papasakoti apie kiekvieną žolelę, apie jų galią, supažindinti su vaistažolėmis, jų naudingomis savybėmis, parodyti, kaip kuri žolė atrodo, paaiškinti, kur auga ir kada rinkti.

Programų įvairovė

Be to, Trakiškio žolininkės pačios augina žolynus, juos renka, džiovina, ruošia arbatas, pasakoja apie jų naudingas savybes. Jos net turi parengusios edukacines programas – „Žolynų magijos paslaptys“, „Žolelių dūmų gydomoji galia“, „Žolelių arbatos“, „Bulvių gydomosios savybės“, o pati įdomiausia ir apgaubta paslaptimis – teatralizuota programa.

Jos metu žolininkės pristato senąją liaudies medicinos patirtį: autentišką gydymo būdą – aprūkymą dagiliais ir kitomis žolelėmis, gelbstintį nuo įvairių ligų ir „blogos akies“, padedantį  „ir kad velniai atstotų, ir piktos dvasios nesikerotų“. Ir dar jos vaišina garsiąja „Laimės“ arbata, kurios sudėtyje – šaltmėtė, kraujažolė, juodųjų serbentų lapai, ežiuolė.

Laimės sudėtis

Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio vadovės Vilijos Šaparnienės-Kišonienės suburtam žolininkių rateliui jau dvidešimt metų. Prieš vaišindama „Laimės“ arbata, ji klausia, kas tai yra laimė. Ir čia pat atsako:

„Tai sudėtingas jausmas, kuris apima daug savijautų. Tai ir ramybė, tai ir meilė, tai ir sėkmė, ir, žinoma, sveikata. Sudėjus visus komponentus į vieną vietą ir yra laimė, o „Laimės“ arbata vainikuoja viską. Jos išgėrusi pasijunti laiminga, nes kiekviena žolelė suteikia žmogui vidinę harmoniją“.

Žolininkė šypsosi ir siūlo paragauti arbatos.

Svarbiausia – supažindinti

V. Šaparnienė-Kišonienė sako, kad žolininkių pagrindinis tikslas ne tik priminti žmonėms augalų vertę, bet ir supažindinti su vaistažolėmis, parodyti, kaip kuri žolė atrodo, paaiškinti, kur auga, kokias galias turi. Jai pritaria ir kitos žolininkių būrelio narės, kurių kiekviena turi savo augalą ir tiki jų galiomis.

Žolininkės Valentina Valuškienė, Stasė Mieliauskienė, Vladislava Tumelienė ir kitos mini ypatingas žoles, kurių arbatą geria, kai nėra nuotaikos, kai persišaldo, kai nori apsiginti nuo piktos akies. Ir visos, kaip susitarusios, mini patį įdomiausią ir mistiškiausią pasirodymą – iš senovės iki mūsų dienų išlikusį bei iš kartos į kartą perduotą aprūkymo ritualą.

Išsisklaidė lietaus debesys

Pasak V. Šaparnienės-Kišonienės, aprūkymas žolelėmis žmones saugo nuo įvairių ligų, „negeros akies“ ir nuo nužiūrėjimo.

„Svarbu tik tikėti apeigomis. Procedūrai atlikti reikia tam skirto katiliuko, stovo, anglių, lininės drobulės, o svarbiausia – atitinkamų žolelių mišinio, o pats būtiniausias – dagilis. Beje, pastarasis galios įgauna, jei jį išrovus namo velki žeme atbulomis. Žmogus, pasiryžęs šioms apeigoms, apgaubiamas drobule ir turi giliai kvėpuoti sklindančiais žolelių garais. Jais kvėpuoti būtina giliai, kaip sakoma, kad garas išeitų per kulnis, o negeras dvasias išplakame žolynų puokšte. Šio ritualo bijoti nereikia ir viską atlikti tikint, kad burtai padės“, – pasakojo žolininkė ir prisiminė, kad kartą atliekant aprūkymo žolelėmis procedūrą išsisklaidė lietaus debesys.

Užsieniečiai patiklesni

Išgirdusi klausimą, ar visi pasiduoda aprūkymo žolelėmis procedūrai, V. Šaparnienė-Kišonienė juokiasi ir aiškina, kad lietuvaičiai ne tokie patiklūs kaip užsieniečiai.

„Buvome su šia edukacine programa pakviestos į vestuves, kuriose buvo nemažai užsieniečių. Jie noriai dalyvavo aprūkymo žolelėmis procedūroje. Be to, jiems buvo įdomu, kokias žoleles naudojame, kaip jos veikia, kodėl reikia būtent tokių žolelių. Todėl tokias apeigas buvo tikrai įdomu atlikti, nes norinčiųjų buvo daug“, – pasakojo žolininkė iš Trakiškio ir priminė, kad lietuviai žoleles naudojo ir pirtyje – užmesdavo jas ant įkaitusių akmenų ir kvėpuodavo sklindančiais garais.

Žydėjimas vėluoja

Žolininkės iš Trakiškio aiškino, kad šiais metais žolynų žydėjimas vėluoja.

„Kai kurias žoleles pradedame rinkti tik dabar, nors Joninės jau buvo. Vėluoja liepos, jonažolės, truputį vėluoja čiobreliai, dobilai, bet jau galima skinti juozažolę, peletrūną. Tačiau nereikia prisirišt ir manyti, kad žolynų negalima džiovinimui skinti vėliau. Jeigu augalai vėluoja žydėti, juos galima rinkti tol, kol žydi. Po Joninių ir dabar dar renkame dilgėlių, gysločių, sukatžolių lapus, rugiagėlių, raudonųjų dobilų, garšvų žiedus, čiobrelius, trispalvės našlaitės, dirvinio asiūklio žolę ir daug kitų. Dar reikia nepamiršti poniabudės, kuri dar vadinama „žemės taukais“, vingiorykštės, kraujažolės, gysločio“, – vardijo gydomąsias žoles žolininkės ir sakė, kad visas žolynų savybes žino iš savo senolių, kurie perdavė žinias apie gydomąją žolynų galią joms.

Trakiškio žolininkės

+13

NUOMONĖ

 

Nuo seno lietuviai tiki žolynų galia. Juos renka prieš ir per vieną didžiausių ir svarbiausių vasaros švenčių – Jonines. Tačiau žolynai renkami bene visą vasarą ir negalima pamiršti rugpjūčio 15-osios – Žolinių, kada švenčiama Švenčiausios Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Apie žolynų galią, kada juos rinkti ir kodėl svarbu turėti sudžiovintą ryšelį gardžiai kvepiančių žolelių namuose, kalbamės su Upytės tradicinių amatų centro vadove Aušra Sidoroviene.

„Nors sakoma, kad reikia prisižoliauti iki Joninių, nes po šios šventės – pievos laumių nulakiotos ir žolelės nebetenka galios. Kita vertus, kai kurios žolelės žydi tik po Joninių, o šiais metais dar ir jų žydėjimas vėluoja. Kai kurie žolynai žydėti pradėjo tik dabar, todėl juos ir rinkti reikia tik dabar. Juolab kad šermukšnių uogos nurausta tik į vasaros pabaigą, o šalavijas, jonažolė pradėjo žydėti tik dabar.

 

Nesu žolininkė, bet manau, kad į Žolines – rugpjūčio 15 dieną – nešame puokštes, kuriose yra įpintos vaistažolės. Joninių naktis – mistinė ir tinka mergaitėms, nes tai – burtų naktis, bet žolynai renkami kitaip – juos ir dabar galima rinkti. Yra tokia Kondroto šaknis – miškinė sidabražolė. Ją galima kasti tik dabar, nes gali atskirti tik tada, kai ji žydi. Todėl ir galvoju, kad žolynus reikia mokėti ir žinoti, kada rinkti. Jei žinome, kad jonažolė yra nuo 99 ligų, tai Kondroto šaknis – nuo viso šimto ir daugiau ligų.

 

Rasti šį augalą miške – sudėtinga, bet verta ieškoti, nors auga ne visur. Tačiau tikima, kad Kondroto šaknis turi ypatingų galių. Kita vertus, vartojant žolelių arbatas, antpilus ir kitas priemones, reikia tikėti jų poveikiu, nes kitą kartą vaistinėje siūlo papildą. Esą, jis geriau, nes su žolelių pagrindų. Pasakai, kad geri tokių pačių žolelių arbatas, atsako, kad papildas geriau.

 

Tačiau žinau, kad žolelės – veiksmingesnės, nes ne kartą gėriau ir čiobrelių, ir šalavijų arbatas, kurių veiksmingumą pajutau. Todėl žinau, kad visada namuose reikia turėti sudžiovintų įvairių žolelių ir gerti arbatas.“