2023-ieji – paskelbti Aukštaitijos metais, siekiant priminti, kad šiemet sukako 700 metų nuo pirmo reikšmingo Aukštaitijos vardo pagarsinimo tarptautinėje erdvėje. Palydint išskirtinius metus Aukštaitijai, įvairių rankdarbių meistrė, tradicijų puoselėtoja raguvė Vida Bernadišienė šiuos metus įprasmino savo rankų darbu – aukštaitiškais motyvais kryželiu siuvinėtų knygų skirtukais. Spalvingi bei originalūs skirtukai keliauja ne tik po Panevėžio rajoną, svečiavosi ir Pasvalio rajono Jurgėnų kaimo bibliotekoje.
Raštai iš senų audinių
Dar lapkritį Vidos Bernadišienės pagamintų knygų skirtukų paroda pristatyta Raguvos bibliotekoje, kurioje buvo gausu lankytojų iš TAU Raguvos fakulteto, Raguvos bendruomenės, Raguvos gimnazijos. Vėliau raguvės paroda iškeliavo į Pasvalio rajoną.
„Man labai miela, kad mano knygų skirtukai keliauja po Aukštaitiją. Raštus ar raštų motyvus renkuosi tik iš senų laikų audinių – rankšluosčių, lovatiesių, staltiesių, kuriuos randu lankydamasi pas giminaičius arba turiu man dovanotų. Tikslas buvo padaryti parodėlę ir parodyti, kaip senieji audimo raštai atgimsta mano siuvinėjamuose knygų skirtukuose. Iš keleto Jurgėnų krašte anuomet garsių audėjų audinių taip pat panaudojau raštus“, – sako V. Bernadišienė.
Bet apie viską pakalbėkime iš pradžių.
Nuo paveikslo iki skirtuko
Vida iš senos, sudėvėtos lovatiesės, rastos kaime, išsikirpo rašto elementą, jį parsivežė į namus ir turėjo tikslą išsiuvinėti kaip prisiminimą. Siuvinėti šį paveikslėlį moteris pradėjo per dvidešimtąjį Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos sąskrydį Miežiškiuose. Pabaigusi paveikslėlį Vida jį įrėmino ir padėjo. Vėliau, bežiūrint į šį darbą, jai kilo mintis pabandyti kryželiu išsiuvinėti knygų skirtuką.
„Nemėgstu iš interneto kopijuoti jokių raštelių. Ant langučiais sąsiuvinio nusipiešiau tos lovatiesės elementą. Knygų skirtukai turi atitikti tam tikrą ilgį ir plotį. Jeigu per platu, nebe taip gražiai gaunasi. Kitą kartą raštas būna labai gražus, bet netelpa į skirtuką nors tu ką. Prisirinkau man dovanotų rankšluosčių. Kitą kartą nuvažiavusi pas gimines kokį rankšluostį ar staltiesę randu, raštą nusifotografuoju, grįžtu namo ir ant langučių sąsiuvinio nusipiešiu norimą rašto eilutę ar detalę ir pradedu siuvinėti. Pamačiau, kad visai neblogai sekasi. Nebijau to žodžio – „užsikabinau“, ir taip skirtukas po skirtuko. Paklijavau juos ant storesnio kartonėlio. Planavau Kalėdų proga skirtukus draugėms ir giminėms išdovanoti, bet viskas pasisuko taip, kad dabar jie keliauja po parodas“, – pasakojo V. Bernadišienė.
Naujai atgimę raštai
„2023-ieji – Aukštaitijos metai. Noriu, kad tas raštas, ta detalė iš seno rankšluosčio ar staltiesės gyvuotų. Noriu parodyti, kaip senus audimo raštus galima perkelti ir panaudoti šiuolaikiškai – ant knygų skirtukų. Galvoju, gal ant manęs labai nepyksta tos audėjos, kurių raštus panaudojau kitaip“, – šypsojosi ir pečiais gūžčiojo Vida.
Skirtukų siuvinėjimu moteris užsiima nuo vasaros ir sako, nebegalinti sustoti, į rankas kol kas neima jokio kito rankdarbio.
„Ir toliau tęsiu skirtukų siuvinėjimą. Kai reikia, išsiskaičiuoti raštą, rankomis liečiu tą rankšluostį ir man taip miela, taip gera, galvoju, kaip ta močiutė siuvinėjo, kaip audė. Beprotiškai malonu, viskas užsimiršta. Kai atsisėdu, tai iki vidurnakčio siuvinėju, o jeigu noriu užbaigti, tai ir iki antros valandos nakties prasėdžiu. Ir net nebežinau, ką su tais skirtukais darysiu – ar išdovanosiu, ar į kokį albumą visus suklijuosiu ir paliksiu ateičiai“, – svarsto V. Bernadišienė.
Nėra laiko liūdėti
Ir ne tik skirtukais, bet ir kitomis įvairiomis veiklomis V. Bernadišienė spalvina savo gyvenimą. Laisvalaikį ji skiria kraštotyrai, renka apylinkių folklorą, dainas, pasakas, atsiminimus ir ko tik dar nedaro: neria, mezga, ant trikampio rėmo audžia skaras, iš karoliukų veria įvairias gėles, medžius, pina sodus, siuvinėja įvairiomis technikomis ir būdais, velia vilną. O prieš didžiąsias metų šventes karpo iš popieriaus angelus, snaiges ar užuolaidas. Taip pat ji užsiima fraktaliniu piešimu ar kvilingu, dalyvauja įvairiose edukacijose, Trečiojo amžiaus universiteto bei Raguvos bendruomenėje įsikūrusio Kultūrinėtojų būrelio veiklose, skaito knygas, susitinka su rašytojais. Niekada neatsisako šilto pokalbio su draugėmis. O didžiulė Vidos ir jos vyro Vilmanto sodyba, sušilus orams, visada skendi gėlėse, dekoratyviniuose krūmuose, sode sirpsta vaisiai ir uogos, į avilius medų neša bitės. Savo namuose Vida pati rengia įvairias edukacijas, turi iš senų sodybų pririnktų dar užpraėjusiame amžiuje buityje naudotų rakandų.
„Nenoriu sėdėti ir liūdėti. Nelepino manęs gyvenimas, yra davęs visokių pergyvenimų. Kai užsiimu kažkokia veikla, kad ir ką bedaryčiau, pasineriu į ją visa širdimi. Man tai lyg meditacija. Be to, esu pensininkė, ką daugiau beveikti. Nemėgstu žiūrėti televizoriaus, jokių filmų ar serialų. Gal esu nemadinga, senoviška, bet tie visi įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje mane neigiamai veikia. Noriu kuo toliau pabėgti nuo viso šito, ypač pasitinkant didžiąsias metų šventes“, – sako V. Bernadišienė.
Prieš Kalėdas namai kvepia medumi
Vida su vyru Vilmantu kasmet savo namuose kalėdinę eglutę puošia Šv. Kūčių vakarą, ir ne bet kaip, o jų vaikystės kalėdiniais žaisliukais, kuriems daugiau nei septyniasdešimt metų. Be to, šeima vis dar ranka rašo kalėdinius sveikinimus ir patys jų sulaukia. Tik šiemet Vida draugams atvirukus siunčia ne savo rankų darbo, o pirktinius, nes visą laiką skyrė skirtukų siuvinėjimui.
„Daug rašau, ypač vyresnio amžiaus giminaičiams, draugams. Šiais laikais paštu siunčiami laiškai, manau, kaip jaunimas sako – kažkoks „kosmosas“, – teigia Vida.
Likus savaitei iki Kūčių, Vida laikosi savo senų tradicijų – tądien namuose lieja bičių vaško žvakes.
„Negaliu pamiršti mūsų namų tradicijos. Baigiantis metams atidarome medumi ir vasara kvepiantį fabrikėlį, tik prekių neparduodame, o išdovanojame, suteikdami kitiems džiaugsmo, – šypsosi Vida ir priduria: – Vaškas savo bitučių, iš korių, kurie nebetinkami dėti į avilius. Jie išlydomi ir gaunamas vaškas. O mano darbas lengviausias, pašildau vašką ir pilu į formeles, tik laukti reikia ilgai, kol sustingsta. Per tą laiką baigiu rašyti sveikinimus. Džiaugiuosi, kad galiu pradžiuginti savo artimuosius natūralaus vaško kvepiančiomis žvakutėmis, kurios degdamos skleidžia vasaros, medaus, pievų žiedų ir vaško kvapą.“
Vidą ir Vilmantą pažįstantys žmonės sako, kad ši šeima – išskirtinė. Vasarą jie suneša gėrybes, kad per žiemos šventes džiugintų kitus. Tai neįkainojamo širdies dosnumo raguviai, savo gerumu puošiantys pasaulį.
