Arkties jūros ledas tirpsta taip sparčiai, kad kraujomaiša tarp baltųjų lokių vis intensyvėja. Tai vyksta dėl to, kad jų gyvenamosios buveinės darosi vis mažesnės ir labiau izoliuotos.
Tyrėjų teigimu, tirpstant ledui, baltieji lokiai keliauti iš vienos vietovės į kitą gali vis mažiau, kas lemia dažnesnį artimos giminystės individų poravimąsi (įvaisą) ir mažesnį genofondą.
Baltųjų lokių tyrimo, vykdyto Norvegijos Svalbardo salyne, metu nustatyta, kad šiuo metu jų genetinė įvairovė yra iki 10 proc. mažesnė, už tą, kuri vyravo prieš porą dešimtmečių.
Tyrėjai perspėja, kad įvaisos mastas ir iš to kylantis genetinės įvairovės mažėjimas, tęsis planetai toliau šylant ir tirpstant ledynams.
Genetinė įvairovė yra naudinga rūšių sveikatai, o jos mažėjimas didina spaudimą gyvūnui, kuris ir taip sunkiai susidoroja su kylančiomis temperatūromis, ledo buveinių praradimais ir mažėjančiais maisto ištekliais.
Genetinės variacijos didina arba mažina įvairių ligų riziką, o taip pat ir gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, pavyzdžiui, kylant temperatūroms.
Įvaisa taip pat didina genetinių sutrikimų riziką ir bendrai silpnina lokius.
„Mes buvome nustebinti nustatę tokius įtikinamus įrodymus apie genetinės įvairovės ir genų srauto praradimus, įvykusius per vos maždaug nei 20 metų,“ — sakė Snorre Hagen iš Norvegijos bioekonomikos tyrimų instituto.
„Nerimą keliantys buvo tiek genetinės įvairovės praradimo mastai, tiek tempas, atsižvelgiant į tai, kad baltieji lokiai jau pasižymi žemais genetinės įvairovės lygiais ir susiduria su vis stiprėjančiu klimatiniu spaudimu,“ – sakė jis.
Padažnėjęs artimos giminystės individų poravimasis dar labiau pakenks baltųjų lokių populiacijoms, nes giminingų individų palikuonys pasižymi mažesne išgyvenamumo tikimybe ir turi žemesnį vaisingumą, o šis poveikis dar vadinamas „įvaisos depresija“.
Anot dr. Hagen: „Genetinės įvairovės sumažėjimas ir tikėtina įvaisos depresija gali sumažinti išgyvenamumą ir produktyvumą, todėl padidėja išnykimo rizika.“