Dažnas šiuolaikinis moksleivis vasaros atostogas nori praleisti ne tik poilsiaudamas ir pramogaudamas – jauni žmonės savo laisvą laiką siekia išnaudoti prasmingiau. Tik prasidėjus ar įpusėjus vasarai, moksleiviai kimba į sezoninio darbo paieškas. Ir šis požymis, manau, signalizuoja labai teigiamą pokytį – jaunos asmenybės atsakomybės ir savarankiškumo nori išmokti anksčiau, o ir į paieškas leidžiasi vis drąsiau.
Apmaudu, kad daugelio jaunų žmonių, o ypatingai nepilnamečių, paieškos baigiasi kalnu atsiprašymų ir visur tuo pačiu „ne“. Kodėl? Ar Lietuvos įstatyminė bazė neleidžia ieškoti? Ar moksleiviai nemoka ieškoti? O galbūt darbdaviai bijo priimti? Atsakymas, iš esmės, ir yra visos trys įvardintos dvejonės.
Pirmasis darbas – nuo 15 metų
Neslėpsiu, pats noru dirbti ir užsidirbti degiau jau nuo 12 metų. Ieškojau galimybių, jų neradęs stengiausi tobulinti save, toliau ieškojau ir po poros metų norėjimo – pavyko. Mano karjeros startas buvo vaikų vasaros stovykla. Puikiai pamenu, kiek pastangų reikėjo įdėti rengiantis darbo pokaliui, kaip bijojau, kad darbdaviai eilinį kartą vadovausis stereotipu „vaikai, nesusitvarkys“, o galbūt pats per daug klysiu situacijose, su kuriomis dar gyvenime nebuvau susidūręs. Tačiau visa tai – normalu. Kaip beieškodami pirmojo darbo, mes – moksleiviai – galime žinoti viską ir turėti darbo patirties?
Bet po taip gąsdinusio darbo pokalbio sulaukiau skambučio su pasiūlymu įsidarbinti ir vssaros mėnesį praleidau diena iš dienos dirbdamas vaikų vasaros stovykloje. Šis laikotarpis paliko man gilų įspūdį – atsakomybės, pasitikėjimo bei susikaupimo jausmus ir daug kitų dar nepažintų aspektų. Susidūrimas su „rimtuoju darbu“ suteikė daug reikšmingų pamokų. Todėl, kai tenka girdėti, kad iš pasirengusių savęs ieškoti ir planuoti savo karjerą jaunuolių yra atimamos galimybės įsidarbinti, darbo vietose mokytis ir ieškoti savęs, darosi tikrai pikta. Pikta, nes priežastys, kodėl negalime, yra tiesiog keisti stereotipai, retai kuo pagrįsti.
Dar visai neseniai teko bendrauti su poros įmonių vadovais Panevėžio mieste ir domėtis, kodėl tiems moksleiviams vasarą čia neatsiranda darbų, kodėl taip baisu priimti jauną žmogų išbandymams. Ir atsakymus gavau labai aiškius. Aiškius ir stereotipinius.
Įstatyminė bazė – (ne)sutverta darbui?
Pirmasis atsakymas atkeliavęs iš verslininkų – nepilnamečiai negali dirbti. Netiesa! Mūsų valstybės įstatyminė bazė yra sutverta darbui jauniems žmonėms nuo 14 metų. Žinoma, atsižvelgiant į amžiaus barjerus, jaunuoliai nuo 14 metų gali dirbti tik lengvuosius (ne fizinio krūvio) darbus, bet iš esmės, jaunas Lietuvos pilietis nuo 14-os metų, būdamas dar nepilnamečiu (!), gali ir turi turėti galimybę bei teisę dirbti.
Nuo 16-os metų paaugliams taikomos labai panašios sąlygos, kaip ir pilnamestyste, šiuo atžvilgiu, besidžiaugiantiesiems jaunuoliams. Žinoma, papildomi dokumentai kaip ugdymo įstaigų bei tėvų sutikimas ir kiti, procesai šiek tiek apsunkina įsidarbinimo galimybes, bet ar tiek, kad jauniems ir save išbandyti norintiems žmonėms turėtų būti atsukama nugara bei užtrenkiamos durys tobulėti ir praktiškai mokytis?
Labai svarbu pamiršti tą keistą šleifą, kad mūsų šalyje vaikai yra neatsakingi, kažkaip „kvaili“ ar nepatikimi. Lietuvoje dabar kaip niekada auga atsakingi, žingeidūs ir inovatyvūs jauni žmonės, degantys idėjomis, gebantys į seniai įprastą tvarką pažiūrėti kitu kampu ir pasiūlyti invovacijų. Todėl moksleivių bijoti neverta, o dirbti, trečią kartą paminėsiu, teisiškai, taip pat leistina.
Potencialas – sėkmės raktas
Antras pagrindinis aspektas, ką diskusijoje paminėjo darbdaviai – moksleivių nekompetencija ir nepatyrimas. Na ir šioje vietoje kyla labai dvireikšmiškos emocijos. Taip, moksleiviai neturi aukštųjų išsilavinimų, dar mokosi įvairiausių įgūdžių ir įvairiausių kompetencijų, todėl kartais įdarbinant nepilnametį žiūrima pro galimos grėsmės prizmę. Bet iš kitos pusės, kaip iš nepilnamečio galima tikėtis 10 metų darbinio stažo, kai jis ieško pirmojo savo darbo?
Ar būtent šioje vietoje neturėtume prabilti apie mūsų verslo socialinį atsakingumą, skatinant jaunąją kartą kuo anksčiau pamatyti kaip atrodo privatus sektorius, kuo anksčiau pradėti ugdyti jaunus žmones ir tuo pačiu, jau nuo ankstyvos jaunystės pradėti ir padėti gyvenimo pamatus besidėliojančiam žmogui padėti kurtis karjeros planus? Be to, daugelis jaunimo vis dažniau jungiasi į įvairiausias jaunimo organizacijas, jose veikia, mokosi, keliasi savo kompetencijas ir į verslo sektorių dažnai gali atnešti įvairių inovatyvių ir perspektyvių, praktiškai įgyvendinamų, idėjų.
[pull_quote_center]Labai svarbu pamiršti tą keistą šleifą, kad mūsų šalyje vaikai yra neatsakingi, kažkaip „kvaili“ ar nepatikimi. Lietuvoje dabar kaip niekada auga atsakingi, žingeidūs ir inovatyvūs jauni žmonės, degantys idėjomis, gebantys į seniai įprastą tvarką pažiūrėti kitu kampu ir pasiūlyti invovacijų. Todėl moksleivių bijoti neverta, o dirbti, trečią kartą paminėsiu, teisiškai, taip pat leistina.[/pull_quote_center]
Todėl ir potencialo, ir pasitikėjimo, jaunuose žmonėse visada galima rasti. Palyginimui, užsienio šalių praktika rodo, kad kuo anksčiau į darbus yra priimami jauni žmonės ir kuo anksčiau yra pradedama juos praktiškai žiniomis auginti, įmonių daugelio metų perspektyvose, atsiranda lojalūs ir ilgamečiai darbuotojai, kurie ne tik džiaugiasi nuolat tobulėdami, bet ir nuolat generuoja naujas idėjas ir vis kitokį produktyvumą būtent tai pačiai įmonei.
Tad kodėl mes, Panevėžyje ir Lietuvoje, negalime pradėti šnekėti ne tik apie pelningą, bet ir socialiai atsakingą verslą, kuris ne tik paremtų, ne tik pagelbėtų, bet ir ištiestų taip reikalingą gyvenime pagalbos ranką, pradedant dėliotis karjeros ir savo kompetencijų pažinimo žingsnius? Aš tikiu, kad tai tikrai įmanoma.
Būtent Panevėžio miesto savivaldybės jaunimo reikalų taryboje ir toliau tęsiame diskusijas apie tai, kaip kitą vasarą galėtume palengvinti naštą verslininkams bei nepilnamečiams jaunuoliams, sezoninio į(si)darbinimo klausimais.
Drauge įsivaizduodami verslo ir jaunų žmonių bendradarbiavimą, galime įsivaizduoti lygiai tokius pat vaizdingus rezultatus miesto bei šalies ateities perspektyvoje.
Todėl moksleiviams linkiu visada labai gerai įvertinti save ir prieš piktinantis sistema, pagalvoti „ar padariau viską, kad man pavyktų?“, o jei į klausimą atsakėte teigiamai, kviečiu užsukti į artimiausią Panevėžio miesto savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos posėdyje rugpjūčio 29-ąją 18 val., kuris vyks savivaldybės administracijoje (adresu Laisvės a. 20, 2-ame aukšte).
Jame ir spręsime, ir diskutuosime, kaip palengvinti jaunimo sezoninį įsidarbinimą. Iki susitikimo!