Pokalbis su Upytės amatų centro direktore Aušra Sidoroviene prasidėjo nuo ant stalo uždegtų trijų adventinių žvakių. Trečioji, pastarąjį sekmadienį pirmą kartą uždegta, vadinama džiaugsmingąja. Ji ypatinga tuo, kad simbolizuoja praėjus didžiąją dalį laukimo laiko – iki Kalėdų liko visai nedaug.
Upytės amatų centre didžiųjų metų švenčių šiemet laukiama pagal tradicijas – neskubant: būta mažiau renginių, mažiau ypatingų puošmenų – kabantis sodas, vaikų daryta, palubėje pritvirtinta puokštė, minimalistinė, stilizuota eglutė ir viskas. A. Sidorovienė atvirauja, kad ir eglę Amatų centre puoš visai prieš šventes.
Kai skubėti nėra kur, kai darbai neveja darbų, tai ir laiko pašnekesiams daugiau lieka. Pasinaudojant šia proga, su Aušra Sidoroviene aptarėme senąsias lietuvių švenčių tradicijas, valgius, burtus, veiklas.
Džiaugsmingas laukimo laikotarpis
Prieššventinis advento metas neįsivaizduojamas be šiaudinio sodo. Jis ypatingas simbolis, vaizduojantis tobulą pasaulį. Kodėl sodas? Miškas – gamtos kūrinys, o sodas – žmogaus. Jis yra būtent toks, kokio jo nori žmogus.
„Tai tarsi gerovės simbolis, gyvenimo atspindys, asmeninės gerovės siekis. Gyvename XXI amžiuje, kai sodo spindesio mes jau nebematome, turime elektrą. O ar galite įsivaizduoti, kaip anksčiau žmonės gyveno? Trumpos dienos, anksti temsta, elektros nebuvo – toks sodas palubėje simbolizuodavo saulę. Nes jei krikščioniškoje liturgijoje mes laukiame Jėzaus gimimo, tai ikikriščioniškoje liturgijoje mes laukiame saulės sugrįžimo, saulėgrįžos, kad dienos pradėtų ilgėti“, – pasakoja A. Sidorovienė.
Įprastai adventas nėra skubos metas. Tiesa, dabar neskubėti darosi sudėtinga. O dirbantiems, besimokantiems tai dar labiau įtemptas laikotarpis – ataskaitos, atsiskaitymai, įvairūs renginiai, namų ruošos rūpesčiai. Per tą skubėjimą ir kalėdinių reklamų televizijos ekranuose mirgėjimą jau nuo lapkričio mėnesio dažnai užmirštama tikroji švenčių prasmė.
„Šiais metais Upytės amatų centre švenčių laukiame ramiai: keletas edukacinių programų, keletas pavakarojimų ketvirtadieniais, bažnyčios lankymas… Tačiau advento laikas jokiu būdu nėra liūdnas, nėra tiktai pasninko laikas. Tai džiugus laukimo metas. Vakaronių metu mes ir padainavome, ir pašokome. Saikingai, bet smagiai. O ir darbe, kai mažiau skubi, su kolegomis santykis sušyla, susėdama prie arbatos, pasišnekučiuojama“, – pastebi etninių lietuvių tradicijų žinovė.
Kūčių vakaro belaukiant
A. Sidorovienė sako, kad teko girdėti, jog yra maitinimo įstaigų, kurios suruošia Kūčių vakarienę pateikus užsakymą. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad taip dingsta visa Kūčių vakarienės prasmė. „Tegu tai bus paprastesni kažkokie valgiai, bet savi, pačių pagaminti. Taip puoselėjamas šeimos, namų židinys. Šiais metais pasiruošti turėsime net gerokai daugiau laiko. Svarbu negaminti gausiai ir laiko pakaks viskam“, – pastebi pašnekovė.
A. Sidorovienė ragina patiems ir šližikų išsikepti, iš tos pačios tešlos riestainį suriesti, jei pavyks – tai ir ateinančių metų simbolį – paršiuką – padaryti. „Manau, kad tokia anūko seneliams įteikta dovana net malonesnė – pačių padaryta, o gal net su seneliais ir kepta“, – priduria moteris.
Kūčių diena turėtų būti pilna gerumo, ramumo, pakilios nuotaikos. Eglutę puošimui įprastai parūpina šeimos vyrai. Kiekvienas Kūčių dieną turėdavo savas pareigas, savas atsakomybes.
„Dar vienas paprotys, kurį matau kaip labai prasmingą, būtų duonos raikymas. Dabar aišku, mes laužome plotkeles, bet pagal ikikriščioniškas tradicijas vyriausias šeimos vyras riekdavo duoną ir įteikdavo kiekvienam po gabalėlį pridėdamas ir palinkėjimą, nes žodžio galia yra labai didelė“, – pasakoja Upytės amatų centro vadovė.
Burtai ir prietarai
Sako, jei Kūčių vakarą suvalgysi pupų – ašarų nebus, suvalgysi obuolį per Kūčias – dantys sveiki bus, išgliaudysi riešutą – atspindės tikslų siekį.
Tiesa, batų mėtymas per petį, vaško lašinimas, gyvulių klausymas, tvorų skaičiavimas – šiais laikais sunkiai įgyvendinami burtai. Šiaudų klojimas po staltiese ir traukimas gali tapti nemalonumu vyresnio amžiaus šeimos nariams. To burto pašnekovė siūlo atsisakyti, gal nebent simboliškai pastatyti krepšelį po stalu, kaip žinutę apie ėdžias, kuriose gulėjo užgimęs kūdikėlis.
„Kaip žinia, geriausios burtininkės šeimoje yra moterys, kurios geriausiai žino, ko kiekvienam šeimos nariui labiausiai reikia. Tai būtų gražu, kad Kūčių vakarui priruoštų mažų maišelių, kuriuose paslėptų paprastų, malonių, simbolinių daiktelių, bylojančių apie artėjančius metus“, – siūlo A. Sidorovienė.
Šio burto aiškinimą ir vykdo pačios moterys. Raktelis – namai, prieskonis – prieskoningas, įspūdžių pilnas gyvenimas, pinigėlis – turtai, cukrus – saldūs metai, druska – taip pat prieskoningi metai, česnakas – sveikatos simbolis, žemės – kad niekada tėvų namų nepamirštum, grūdai – skalsūs, duonos riekė – sotūs metai, juostelė, kaspinas – kelionės, žiedelis – sužadėtuvės, gintaras – vestuvės, rožinis – Dievo globa, perlai – skaistumo, grožio simbolis, varpelis – skambantis gyvenimas. Kiekvienas šeimos narys taip išsitraukia po vieną būtent jam skiriamą palinkėjimą. Nuotaika savaime tampa šventiškesnė.
„Labai graži krikščioniška tradicija Kūčių vakarą į Piemenėlių mišias vykti. Ypač gražias mes turime Panevėžio rajone. Štai, pavyzdžiui, Krekenavos Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikoje ir tortas tą vakarą skanaujamas, ir gyvi aviukai bėgioja, niekas neskuba miegoti“, – primena pašnekovė.
Kalėdų diena – pas kaimynus
Kalėdose, panašiai kaip per Užgavėnes, vaikščiodavo persirengėliai. Kalėdų rytą, aišku, niekas neskubėdavo, stengdavosi ant stalo padėti sočius valgius – mėsos, pyragų. O bendruomenėje, kaime būtinai atsirasdavo žmogus, norėjęs palinkėti kažko savo kaimynams. Tai antroje dienos pusėje ir prasidėdavo vaikščiojimai iš kiemo į kiemą, iš gryčios į gryčią. Taip vaikščiodavo Kalėda, kuris dalindavo dovanas: riešutus, duonos riekes, vieną kitą riestainį vaikams ir būtinai grūdų.
Štai net ir Upytės amatų centre atėjusiesiems ir išeinantiesiems į saują įberiamas žiupsnelis grūdų. Aušra Sidorovienė tikina, kad viskas priklauso nuo tikėjimo – jei grūdų bus lyginis skaičius, vadinasi, kitąmet bus pusiausvyra, jei ne – galima ir dar vieną grūdelį į saują įdėti.
„Kodėl grūdai? Nes esame žemdirbių kraštas. Grūdai yra skalsos simbolis visame kame: sveikatoje, gyvenime, santykiuose, piniginėje. Pažiūrėkite – šiaudinis sodas, grūdas, duona, šiaudas paklojamas gyvuliui, net naudojamas sienoms šildyti – viskas, kas gaunama iš gamtos – neišmetama, panaudojama. Viskas turi savo paskirtį“, – sako pašnekovė.
Viskam savas laikas
Dabar reikia susikaupimo, o naujus planus, aktyvesnes veiklas geriau vykdyti jau po naujųjų metų. Tiesa, anksčiau nauji metai nuo Kalėdų ir skaičiuodavosi, kai įvykdavo saulės saulėgrįža. Pasibaigus Kalėdoms, žmonės neliūdėdavo. Visi pradėdavo galvoti, kaip švęs Užgavėnes, bendraudavo su kaimynais, ieškodavo lauko pramogų, važinėjosi rogėmis, supdavosi sūpynėse, kurias įrengdavo ant užšalusio ežero.
„Šventės yra ne šiaip sau, jos skirtos suteikti prasmę mūsų gyvenimui, nusiteikti geriems, turtingiems artėjantiems metams. Tad švęskime šventę tada, kada ji ateis, kad neišbarstytume savęs per laukimo laiką, kai perdėtai skubame. Ir būtinai kasdien pasakykite savo šeimos nariams po gerą žodį. Taip iki švenčių būsime aplipę gerais žodžiais, tad per šventes linkėjimus dalyti bus gerokai lengviau“, – pokalbį palinkėjimu baigia A. Sidorovienė.