Prieš 7 metus Mindaugas dėl dažno šlapinimosi naktimis apsilankė pas gydytojus ir išgirdo, kad jam – inkstų nepakankamumas. Liga buvo jau pažengusi, todėl vyras nedelsiant buvo įtrauktas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Dabar inkstų nepakankamumas liko praeityje, nes Mindaugas sulaukė savojo donoro.
Dėl dažno šlapinimosi į šeimos gydytoją Mindaugas kreipėsi dar 2015 metais , nes kiekvieną naktį tekdavo keltis po 2-3 kartus.
„Dieną nebūdavo dažno noro šlapintis, bet vakarais jis padažnėdavo. Naktį šlapintis keldavausi 2-3 kartus. Man 2015 metais gydytojai nustatė inkstų nepakankamumą ir liga jau buvo pažengusi“, – prisimena Mindaugas.
3 kartus per savaitę – dializės
Gavus tyrimų rezultatus Mindaugas buvo paguldytas į ligoninę. Iš pradžių dializes jam atliko per į kaklą įstatytą kateterį, tačiau po kelių savaičių suformavo fistulę.
„Nors fistulė buvo formuojama bandant apsaugoti nuo užkrėtimų, vis tiek užsikrėčiau sepsiu. Buvo karšta diena, nieko nepagalvojęs nuvažiavau prie ežero ir grįžau su sepsiu“, – pasakoja jis.
Dializės Mindaugui buvo daromos 3 kartus per savaitę po 4 valandas. Vyras džiaugiasi, kad jas pavyko suderinti su darbu:
„Man viskas klostėsi sėkmingai. Aš dirbau pusę etato ir mano darbas nepriklausė nuo konkrečių valandų, todėl viską sekėsi suderinti: rytais važiuodavau darytis dializių, papietaudavau ir važiuodavau į darbą. Prisitaikiau prie tų sąlygų, nes viso to reikėjo ne kažkam kitam, o man pačiam. Aišku, nerimavau, kai sužinojau apie savo sveikatos problemas, bet reikėjo gyventi toliau, todėl prisitaikiau.
Dializės mane vargino pirmas 2 ar 3 savaites, o vėliau paprasčiausiai pripratau. Darbuotojos visos draugiškos, todėl nemačiau problemos ir būčiau sutikęs laukti ilgiau, nors man tinkamas donoras atsirado po maždaug 8 mėnesių“, – sako vyras.
Skatina nebijoti
Mindaugas pasakoja, kad dėl galimos inkstų transplantacijos į ligonines vyko kelis kartus, o netgi sužinojęs, kad jam bus atlikta inkstų transplantacija, siūlė inkstą persodinti vienam iš kitų į ligoninę atvykusių recipientų.
„Mane kvietė kelis kartus. Tik iš 4 ar 5 karto man pasisekė. Tam, kad būtų galima atlikti transplantaciją reikia, kad neturėtum gretutinių ligų ar kitų problemų, negali turėti žalingų įpročių, sugedusių dantų. Nuo viso to priklauso kaip organizmas priims inkstą ir ar transplantacija bus atlikta sėkmingai.
Jeigu atvirai, aš niekada nesiskundžiau sveikata, nors turėjau aukštą spaudimą. Niekada nejaučiau apmaudo, kad transplantacijai atrinkdavo kitą žmogų, o ne mane, nors atrikdavo ir jaunesnius. Paprasčiausiai suprasdavau, kad tuo metu jiems labiau reikalinga transplantacija. Kai atsirado man tinkamas, aš pakankamai gerai jaučiausi, todėl gydytojams siūliau padovanoti inkstą kitiems“, – šypsodamasis prisimena vyras.
2016 metais Mindaugui buvo atlikta inksto transplantacija. Vyras sako, kad po jos jo gyvenimas nušvito kitomis spalvomis:
„Mano gyvenimas labai greitai pasikeitė į gerą. Net jeigu diena būna apsiniaukusi, akyse visuomet šviesu. Galiu vykti ir į keliones, planuoti ateitį. Dabar tik „techninę apžiūrą“ pas gydytojus atlieku kas 3 mėnesius ir sėkmingai gyvenu toliau“, – džiaugiasi jis.
Tuos, kurie norėtų po mirties tapti potencialiais organų donorais ir įsigyti Donoro kortelę, Mindaugas skatina nebijoti, nes niekas nežino, ar transplantacijos ateityje neprireiks artimiems žmonėms:
„Nebijokite organų donorystės, nes kas iš to, kad organai tiesiog supus, juk jų vis tiek nesimato velionio kūne. Galbūt jie galėtų išgelbėti kitų žmonių gyvybes. Galbūt jūsų artimajam irgi kada nors reikės tokios pagalbos. Niekas nežino, kas bus rytoj.
Kuo daugiau bus donorų, tuo daugiau gyvybių bus išgelbėta ir, galbūt, tai įkvėps aktyviau aukoti artimųjų organus svetimiems žmonėms, kurie po transplantacijos vėl tampa produktyvūs ir prisideda prie visuomenės gerovės savo sėkmingu darbu. Po sėkmingos donorystės jie patys galėtų tapti tokiais pat geriečiais kaip ir juos išgelbėję nepažįstami žmonės“, – svarsto Mindaugas.
