Tokijo olimpinių žaidynių vicečempione tapusi Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė po varžybų teigė, kad jos iškovotas medalis yra visos Lietuvos medalis ir labai džiaugėsi, kad galėjo jį padovanoti.
2012 m. Londono olimpinė čempionė penkiakovės varžybas Tokijuje pradėjo ne itin sėkmingai ketvirtadienį fechtavimosi rungtyje. Po jos lietuvė buvo tik 25-oje vietoje, o plaukimo rungtis lietuvės padėties bendroje įskaitoje nepagerino.
Jojimo rungtyje žirgu Jhon pasirodžiusi L. Asadauskaitė kartu su kita lietuve Gintare Venčkauskaite buvo vienintelės sportininkės, rungtį įveikusios idealiai ir uždirbusios po 300 taškų. Prieš lemiamą bėgimo ir šaudymo rungtį Laura buvo 13-oje vietoje.
Nuo tuo metu buvusios lyderės rusės Ulianos Batašovos mūsiškė atsiliko 52 sek., nuo čempione tapusios Kate French lietuvę skyrė 37 sek., o nuo bronzos medalininkės Saroltos Kovacs – 41 sek. Galiausiai finišo liniją Laura kirto nuo čempionės atsilikusi 15 sek., o bronzos medalininkę aplenkė 2 sek.
– Kokie pirmieji įspūdžiai finišavus, pasiekusi liniją ir supratus, kad esate vicečempionė?
– Iš pradžių negalėjau patikėti. Bėgdama link finišo dar likus ratui, kai gavau 10 sek. baudos galvojau, kad man to medalio nepavyks iškovoti, likus 300 metrų supratau, kad pavyks, mano tikėjimas jau buvo didelis, kad medalis visos Lietuvos bus iškovotas. Likus 300 metrų supratau, kad bus medalis ir aš niekam jo neatiduosiu.
– Kiek jis svarbus po to traumos, užklupusios tik pora savaičių iki žaidynių, po pirmos dienos varžybose, kuri jums nebuvo sėkminga?
– Taip, be traumų neapsiėjau, prieš mėnesį kritau su žirgu ir susilaužiau šonkaulį, praleidau Europos čempionatą. Nepaisant to, aš treniravausi, tikėjau, kad esu geros formos ir viskas bus gerai. Pirmą dieną, aišku, nelabai gerai sekėsi tas fechtavimas, planavau iškovoti daugiau pergalių. Jau galvojau, kad gal likimas toks…
Šiandien pasirodžiau gerai visose rungtyse. Žinojau, kad to tikrai reikės kovai dėl medalio. Buvo toks klaustukas – kaip bus? Esu labai laiminga, kad švariai prajojau, o bėgimo rungtyje padariau viską ir iškovojau medalį. Visi to laukė, Lietuva irgi. Finiše galvojau, kad tai yra visos Lietuvos medalis ir labai džiaugiausi padovanodama jį Lietuvai.
– Tribūnose aidėjo jūsų vardas, turėjote ir išskirtinį vyro palaikymą. Ką tai reiškia, kai nesant sirgalių skamba jūsų vardas?
– Palaikymą tikrai jaučiau, pabaigoje tikrai girdėjau palaikymą, girdėjau savo vardą. Žinojau, kad visi serga, visi laukia, visi nori – negaliu pavesti, privalau padaryti viską, ką galiu, išspausti iš savęs maksimumą. Gale jau kojos buvo sunkios, galvojau, kad tik neapvirsčiau, reikia bėgti iki finišo galingai. Susikaupiau ir atidaviau visas jėgas. Tikrai nebuvo lengva.
