Aktorius, režisierius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas ir „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Aleksandras Špilevojus nuolat keliauja po Lietuvą spektaklius statydamas įvairiuose teatruose. Nors šiuo metu teatralas gyvena Vilniuje, tikrieji jo kūrybiniai namai – J. Miltinio dramos teatras.
Aleksandrai, 2023-ieji skaičiuoja paskutines minutes. Kaip palydite šiuos metus – lengvai atsikvėpęs? Viską spėjote padaryti, pasakyti?
Ties sausio 1-ąją niekada nebrėžiu griežtos linijos. Gyvenimas nesustoja ties ta riba ir nesistengiu tyčia uždaryti viską, ar padaryti kažką, nes gyvenimą matau kaip nuolatos tekančią upę. Ši data man tik simbolinė ir pernelyg daug reikšmės jai nesuteikiu.
Bet, vis tik, šie metai buvo tikrai dosnūs, pilni įvykių, daug kūrybos, meninių tyrinėjimų, baigta doktorantūra, pradėti darbai sodyboje. Turėjau ir poilsio, atostogų, kelionių. Jaučiuosi gana ramiai, nesijaučiu kažko nespėjęs padaryti, skolingas sau ar kitam.
Kokiomis mintimis keliaujate į kitus metus?
Žiūrint į priekį – kitus metus, lygiai taip pat, planai dėliojasi natūraliai. Taip jau mano gyvenime yra, kad maždaug trejus metus į priekį žinau ką ir kur režisuosiu, kokias pjeses rašysiu. Dalis jų juodraščiuose ir laukia savo realizacijos laiko. Kalbant apie darbus, kūrybą, sodybą, kuri įgaus savo pavidalą – tai kelerių metų planai. Bet, šnekant apie 2024-uosius, fokusuočiausi į tai, kad visuose šiuose planuose atsirastų daugiau erdvės planų nesilaikymui ir improvizacijai, nes kartais jaučiuosi per daug visko suplanavęs, per daug tiksliai žinantis kada ir kur turėsiu būti.
Dėl to, gyvenimo pametėtos staigmenos lieka nerealizuotos arba tenka jų atsisakyti. Galiausiai norisi daugiau poilsio ar susitikimų su man labai brangiais, mylimais žmonėmis. Kartais tam nebeturiu jėgų ar laiko, tad viliuosi dabar gyventi ne vien tik pagal planus.
Užsiminėte apie sodybą. Kalbate apie tą, kurią neseniai įsigijote Anykščių rajone?
Taip. Seniai su žmona Agne svajojome ir ilgai ieškojome, kol galiausiai radome tą vietą, kur mums gera. Tai nemažas žemės plotas esantis pačiame Anykščių šilelyje. Aplinkui nėra nieko, tik miškai ir gyvūnai.
Čia pildysite kūrybinius sumanymus?
Dabar čia dirba architektas, menininkas Mantas Maziliauskas, kuris padeda projektuoti tai, ką pamažu realizuosime. Tai yra troba, kurioje gyvensime ir daržinė, kurioje ateityje turėsiu erdvę repeticijoms, kūrybai, kviesiu kitus menininkus, kurie galės atvykti, pabūti didingoje miškų apsuptyje, kompozitoriai galės kurti muziką, dailininkai – vizualiųjų menų darbus.
Daugiausiai, aišku, norėtųsi koncentruotis į scenos menų kūrėjus. Aš pats karts nuo karto su teatro aktoriais išvykstu į kokią nors išnuomotą sodybą, ten gyvename ir repetuojame. Dažniausiai tai būna pirmasis repeticijų etapas. Labai sveika ir įdomu atsitraukti nuo kasdienybės, visiems panirti į bendrą gyvenimą, už visų buitinių rūpesčių.
Tad norisi turėti savo vietą, kad nereikėtų ieškoti, nuomotis, kur nebūtų vestuvių vakarėlių ar kitų švenčių. Tikslas – kūryba ir gyvenimas miške.
Aleksandrai, jūs gimėte ir augote Panevėžyje, esate Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, bet blaškotės po visą Lietuvą – dirbate Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, kituose miestuose, Anykščiuose įsirenginėjate sodybą. Ar nepasiklystate? Kur Jūsų tikrieji namai?
Mano žmona Agnė taip pat yra panevėžietė, esame pažįstami nuo mokyklos laikų, kartu mokėmės Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, tačiau šiuo metu mūsų namai yra Vilniuje. Tai mūsų mažasis pasaulėlis, kuriame mums gera kurti ir būti. Kaip ir pastebėjote, tenka pasiblaškyti ir būti visur, bet tikiuosi, kad ateityje sodyba Anykščiuose leis mažiau važinėti pas skirtinguose miestuose kuriančius aktorius, tuomet galėsiu juos atsivežti į savo sodybą ir kurti.
O Panevėžys jums brangus miestas? Stebite jo pokyčius?
Taip, čia užaugau ir čia vyksta didžiuliai pokyčiai. Gera juos matyti ne tik teatro pasaulyje, bet ir kultūroje, visuomeniniame gyvenime. Su spektakliu „Stepai, Gazo!“ ne mažai teko važinėti po Lietuvą. Per dvejus metus aplankėme didžiąją dalį šalies ir tikrai nežinau, kur dar galėčiau pastebėti tokį ryškų renesansą, kuris, bent man, šiuo metu jaučiamas gimtajame Panevėžyje.
Miestas gražėja, tiek įdomių žmonių sutinku. Neretai, susipažįstu su žmonėmis, kurie gimė ir užaugo ne Panevėžyje, bet čia apsigyveno. Jie prisijungia prie vietinių panevėžiečių ir drauge kuria kitokį miestą. Iš pradžių mane tai stebino, o dabar pradedu priprasti ir tai mane džiugina.
Labai laukiu S. Eidrigevičiaus menų centro atidarymo, gera matyti naujas iniciatyvas, jausti kūrybinius vėjus.
Panevėžio J. Miltinio dramos teatro meno vadovu dirbate daugiau nei trejus metus. Kaip čia jaučiatės?
Miltinio dramos teatras yra mano kūrybiniai namai, nepaisant to, kad spektaklius tenka statyti ir kituose miestuose, įvairiuose teatruose. Kiekviena patirtis svetur yra svarbi ir įdomi. Dažniausiai po kiekvieno kūrybinio proceso išeinu išmokęs naujų dalykų, bet pastaruosius trejus metus visada tie procesai baigiasi ta pačia mintimi – buvo gerai, bet labai noriu grįžti į savo Miltinio teatrą.
Tokios kūrybinės atmosferos, kokia šiuo metu vyrauja Panevėžio teatre, deja, nerandu jokiuose kituose Lietuvos valstybiniuose teatruose.
O kokį jūs matote Panevėžio žiūrovą, J. Miltinio dramos teatro lankytoją?
J. Miltinio dramos teatro didžiojoje salėje telpa maždaug 400 žiūrovų ir jie visi negali būti vienodai apibūdinami. Jie skirtingi, dėl to ir spektaklius kuriame skirtingų žmonių grupėms. Bet tikrai galiu teigti – teatras labai rūpi Panevėžio žmonėms. Kai vyksta premjeros, matau kaip žmonės ruošiasi, laukia, puošiasi, ateina į spektaklį gerokai anksčiau tam, kad švęstų premjerą.
Man tai yra neįtikėtinai gražu. Ypač to pasigendu Vilniuje, turbūt dėl kultūrinių renginių gausos, kuri dažnai atima smalsumą ir žingeidumą.
Iš tiesų teatras turi ypatingą dvasią, juk čia kūrė legenda – Juozas Miltinis. Statydamas spektaklį apie maestro – „Sala, kurios nėra“, naudojotės archyvais, klausėtės J. Miltinio repeticijų įrašų, susitikote su aktoriais, kurie kadaise mokėsi J. Miltinio studijoje. Kokią asmenybę jūs atradote?
Prieš tai apie Miltinį žinojau, tai kas buvo perduodama iš lūpų į lūpas ir tai, kas nebūtinai atitinka tiesą. Arba tai, kas yra paviršiuje. Man pavyko priartėti prie mažiau viešos Miltinio pusės per jo dienoraščius, dokumentus, stebint kokias kitų rašytojų knygas jis išsirinkdavo, ką jose pabraukdavo, kokias išnašas išsirašydavo. Man galbūt pavyko pamatyti žymiai sudėtingesnę jo asmenybę, turiu mintyje ne grubesnę, ne piktesnę, ne diktatūriškesnę.
Pavyko pamatyti tam tikrą jo skausmą, pančius, kurie jį supo iš visų pusių. Kalbu tiek apie režimą, valdžią, žmones, menininkus, kritikus, kurie dažniausiai jam buvo ne savi. Tai buvo žmogus, kuris gyveno ne savoje aplinkoje, terpėje ir erdvėje. Iš čia ir atėjo spektaklio pavadinimas „Sala, kurios nėra“. J. Miltinis pavojingame ir šaltame vandenyne sukūrė tą kūrybinę salą ir joje sugebėjo išbūti.
Ne šiaip išbūti, o išlikti sąžiningu prieš save, kuriančiu, ieškančiu, užduodančiu klausimus ir ieškančiu atsakymų, o ne tiesiog susiliejusiu su ta aplinka, kuri jam atrodė visiškai svetima.
Šiuo metu dirbate ir su aktoriais, kurie dar dirba teatre ir kadaise mokėsi J.Miltinio studijoje. Jie kažkuo skiriasi nuo dabartinių aktorių?
Tikrai taip. Jų nedaug beliko. Faktas, kad jie jau nebe tie aktoriai, kurie su J. Miltiniu praleido didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį. Todėl būtų buvę labai įdomu susitikti su tais, kurie iš tikrųjų sukūrė visus savo esminius darbus su J. Miltiniu. Kalbu apie G. Karką, B. Babkauską, D. Banionį ir kitus šios kartos kūrėjus. Tačiau netgi kalbant apie tuos, kurie dar dirba J. Miltinio teatre, galiu pastebėti, kad jie turi besąlygišką atsidavimą kūrybai, jie yra teatrinės etikos laikymosi pavyzdys, nepaisant to, aktorius sutinka ar nesutinka, nori ar nenori, mėgsta ar nemėgsta. Jie turi savitą priėjimą prie meistrystės, prie meno.
Jie gal labiau į kūrybą ir teatrą žiūri kaip į pašaukimą, jiems tai yra žymiai daugiau negu darbas. Tik noriu pažymėti, kad asmuo asmeniui nelygus, nes ir pats J. Miltinis turėjo įvairių aktorių ir šiandien gimsta įvairių aktorių, tą patį kursą pabaigę, atrodo pas tą patį meistrą mokęsi, turi savo individualų priėjimą prie kūrybos. Dėl to, apibrėžti, apibendrinti ir visų suvienodinti negaliu. Netgi tie pirmieji J. Miltinio gigantai tarpusavyje buvo labai nepanašūs. Bet žinoma, yra tam tikrų bruožų, kuriuos įdiegė pats Miltinis.
Kiekviena mokykla, kiekvienas meistras turi savo pliusų bei minusų ir turi savo laiką. Labai svarbu, kad Miltinis, tokį, kokį bandžiau jį pažinti, gyvena ne šiandien. Man visada buvo smalsu, kaip jis kurtų, mąstytų, bendrautų jeigu jis gyventų būtent 2023-aisiais metais. Manau, kad tai nebūtų toks pat J. Miltinis. Nežinau, kiek kitoks jis būtų ir kuria linkme būtų pasukęs, bet toks pat jis nebūtų.
J. Miltinis iš principo tais laikais buvo ne tai, kad lenkiantis laiką, bet laiko tikrai neatitinkantis. Jis visada būdavo viena koja aukščiau, tad labai įdomu, ką jis šiandien pasiūlytų teatrui ir visuomenei.
