Velžiečiai Snieguolė ir Arūnas Revotai – meniškos sielos žmonės, kurie nors ir turi paprastus, kasdienius darbus, laisvalaikį skiria menui, parodoms bei bendruomenės veikloms. Snieguolė yra Velžio seniūnijos senjorų asociacijos „Velžynė“ pirmininkė, o Arūnas – fotografas, dailininkas, neseniai pristatytos parodos „Kavos žmonės“ kūrėjas bei poezijos mėgėjas.
Laimingai išvirtęs puodelis
Paklaustas, kaip gimė piešiniai iš kavos, Arūnas atviravo, kad viskas prasidėjo nuo netyčia išlieto kavos puodelio.
„Kažkaip net susimąsčiau… Ar iš tiesų mėgstu kavą? Dažniausiai tai tonizuojantis, atgaivinantis ar atmerkiantis akis gėrimas. Dažnu atveju, eidami į kavines matytis su draugais, geriame kavą. Galbūt tai tik bendravimo ir atgaivos priemonė, nebūtinai mėgstama? Vis dėlto aš tikrai labai mėgstu kavą. O piešti mėgstu nuo pat vaikystės. Dabar pasidarau kavos puodelį ir sėdu prie balto popieriaus lapo. Laisvalaikiu, niūriomis dienomis, kai oro sąlygos ar šiaip aplinkybės kviečia būti namuose… Taip ir prasidėjo viskas iš kavos, dar prieš pirmąjį karantiną, kai vienas puodelis laimingai išvirto ant balto popieriaus lapo“, – pasakojo vyras.
Iš lapo žvelgiantis žmogeliukas
Tuomet jam ir gimė mintis tą kavos dėmę kūrybiškai apdirbti. „Padariau atspaudą su kitu lapu, palaukiau, kol išdžius, tirščius nubarsčiau ir ėmiausi kūrybos… Taškelis, brūkšnelis su geliniu tušinuku… Taip darbavausi, kol pamačiau keistą žmogutį, į mane žvelgiantį. Išliejęs tirščius, iškart kurti paveikslo nepuolu. Būna, kad toje kavos dėmėje kažką pamatau tik kokį trečia kartą priėjęs… Va tada ir imu rašiklį į rankas. Ir jokio skirtumo kelinta valanda, rytas, vakaras ar jau laikas miegoti“, – sakė Arūnas.
Pasak kūrėjo, kavos menas nėra jau toks naujas dalykas pasaulyje. „Yra tikrai meniškai kuriančių ar darančių kitokių menų iš kavos tirščių. Tad pirmos reakcijos tokios ir buvo: ar pirmas Lietuvoje? Matyt, kad ne… Štai Panevėžio rajone ar mieste ir savo kaime tikrai esu pirmas tuo užsiimantis žmogus“, – atviravo pašnekovas.
Arūnas pabrėžė, kad tikslaus laiko, kada ėmė domėtis menais – fotografija, piešimu ar rašymu – nėra. „Tai pas mane jau nuo vaikystės“, – trumpai pakomentavo.
„Kodėl pavadinimas „Kavos žmonės“? Aš juk fotografas. Man patinka žmonės. O niekas kitas ir nesipiešia man taip lengvai kaip žmonės. Sakykim net vaikystėje, per keptuvę pilną blyną kepdami vis ieškodavome to buratino… Pas mane tas pats… Savo išlietuose tirščiuose nuolat matau kažkokius žmones ar žmogų. Tad savo užmatymus ir išpiešiu tokius, kokius matau. Todėl ir liko „Kavos žmonės“, nes daugiau nieko nematau – tik žmones“, – aiškino parodos kūrėjas.
Kitų dėmesys
Pasiteiravus apie įkvėpimo šaltinį, Arūnas tikino, jog didžiausias įkvėpimas – kitų dėmesys. „Įkvėpimas, kaip ir supratimas ar atsakomybė už savo veiksmus, mano manymu, ateina su metų patirtimi. Man didžiausias kvėpimas – kitų dėmesys. Tai man tiesiog poilsis, meditacija, atsipalaidavimas po sunkių darbo valandų, nes jau trylika metų dirbu „IKI“ logistikoje. Darbas pagal grafiką. Tad kartais darbo diena trunka net 14–16 valandų. Bet žmonės, pamatę šiuos kūrinius, susidomėjo, pradėjo vertinti… Tai mane ir įkvėpė“, – aiškino jis.
„Visada žmogui reikia, kad jį pagirtų, paskatintų ar bendrautų. Tai užveda. Matyt, tai ir yra įkvėpimas, kažką padaryti iš savęs dėl kitų… Kažką naujo, dar lyg ir neatrasto, neištirto… Visada mėgau, kad mane girtų, bet, matyt, yra už ką“, – pridūrė Arūnas.
„Iš tiesų, nemaniau, kad tas mano pomėgis įgaus tokias aistras kitų žmonių akyse. Bet jei taip gavosi, nesigailiu, tik atsiradus to stiliaus vertintojams ir žiūrovams, didėja ir jų poreikiai. Mat iš mažų mano pažaidimų gaunasi jau vis didėjančio formato paveikslai“, – atskleidė menininkas.
Veiksmas gaudo veismą
Kaip minėta, Arūnas ne tik dailininkas, bet ir fotografas. Tačiau, kaip pats tikino, šiuo metu fotografija nebe tokia įspūdinga kaip jaunystėje. „Matyt, su ta mintimi ir norėjosi fotoaparato, kad kažkada tapčiau žinomu fotografu. Mat būdamas miesto vaikas dažnai bendraudavau su meno mėgėjais, su šiuo metu jau žymiais fotografais, kurie nuolatos skatindavo, rodydavo, mokydavo“, – komentavo jis.
„Man niekada nesinorėjo mokytis, tad ir šiuo metu vis dar esu savamokslis fotografas. Aš gyvenau su fotografišku matymu. Net mokykloje, prisimenu, nemokamai siuntė į dailės mokyklą, kad išsimokinčiau, nes piešdavau vyresnėliams mokiniams ataskaitinius darbus. Dailės mokykloje man nelabai patiko, išskyrus grafiką… Tad ta grafika ir atsispindi dabartiniuose piešiniuose“, – sakė Arūnas.
„Fotografijoje, kaip ir gyvenime, dažnai reikia turėti vieną kelią, mat visomis kryptimis jei eisi, nieko ir neturėsi. Mano sritis buvo žurnalistinė fotografija, kur veiksmas gaudo veiksmą ir stengiesi visada kuo įspūdingiau ar pirmiau pagauti savo norimus kadrus“, – apie mylimą sritį kalbėjo fotografas.
Mylima gyvenimo bendrakeleivė
Revotų šeimoje visi daugiau ar mažiau domisi menais. „Visi esame prijaučiantys menams. Žmona nėra mano mūza, bet džiaugiuosi turėdamas tokią artimą bičiulę, mylimą gyvenimo bendrakeleivę ir nieko prieš menus neturinčią mylimą moterį. Reta šiais laikais, kad tai būtų sutapimas, bet man pasisekė“, – kalbėjo vyras.
Paklausus apie kitus pomėgius, Arūnas teigė, kad svarbiausias hobis – mėgautis gyvenimu. „Man patinka kelionės, žiūrėti į debesis ir mėgautis gyvenimu. Daug tų pomėgių pas kiekvieną žmogų būna, tad dažnai ir nesureikšminu, ar tai patinka, ar ne. Neseniai su žmona dalyvavome „Toyota Eko lenktynėse“. Kadangi aš nevairuoju, tad buvau šturmanas, fotografas, padėjėjas ir tai man patiko – sėdėti šalia žmonos automobilyje, dairytis į bėgančius vaizdus ir juos gaudyti fotoaparatu. Tad pomėgių – daug“, – sakė jis.
Taip pat laisvalaikiu jiedu su žmona dažnai dalyvauja renginiuose, parodose.
Na, o pasiteiravus apie ateities planus, vyras užsiminė apie ypač garbingą tikslą – išleisti poezijos knygą, kurią yra pažadėjęs šviesaus atminimo Elenai Mezginaitei. „Ji visada skatindavo mano kūrybą, o ne kartą ir ją spausdino menų skiltyse, laikraštyje „Panevėžio rytas“, – mintimis pasidalijo jis.
Mama įkūrė – dukra tęsia
Na, o kūrėjo žmona Snieguolė ne ką mažiau svarbi asmenybė Velžio kaime. Jau nuo 2017 metų ji – Velžio seniūnijos senjorų asociacijos „Velžynė“ pirmininkė. „Taip, perėmiau šį vairą į rankas, kad asociacija gyvuotų ir išliktų, nes vienija 278 narius, o vadovu būti niekas nenori. Tai yra ne būti, o dirbti. Juk reikia rašyti projektus, skirti daug asmeninio laiko jų vykdymui. Tik algos niekas nemoka… Ne kartą norėjosi viską mesti, bet gera daryti gerą kitiems. Viską atperka žmonių padėkos, nuoširdumas, noras burtis pasibendravimams. Kaip jie visi laukia organizuojamų mūsų renginių!“ – pasakojo moteris.
Pasiteiravus, kuo ši asociacija jai tokia svarbi, Snieguolė pirmiausia pamini mamą. „Kad gyvuotų asociacija, nori visi, bet pirmininkauti ir kažką organizuoti – praktiškai niekas. Tad teko imtis šios atsakomybės man. Pasiryžau vien dėl to, kad šią asociaciją įkūrė mano mama Eleonora Maračinskienė su dar septyniolika bendraminčių velžiečių. Steigiamasis susirinkimas vyko mūsų kiemo terasoje ir, galima sakyti, mačiau „Velžynės“ gimimą. Švenčiant antrąjį asociacijos gimtadienį buvau to renginio vedėja. Vėliau su mama sugalvojome padaryti narių krikštynas, kūriau scenarijų, dariau krikšto liudijimus… Ir taip patiko man padėti mamai organizuoti tuos renginius, kad nė negalvojau, kad vėliau teks ir pačiai juos organizuoti“, – kalbėjo asociacijos pirmininkė.
Menininko gyslelė
Kaip kalbėjo Arūnas, Revotų šeimoje – menininko gyslelę turi visi. Ne išimtis ir Snieguolė. „Esu neabejinga menui. Mielai su vyru lankau parodas, renginius. Labai mėgstu dainuoti, kartais namuose būna karaokė. Jaunystėje, mokyklos laikais, dainavau merginų ansamblėlyje, prieš kokius penkerius metus – folkloro kolektyve „Gegužraibė“ Velžyje. Taip pat, kiek lankiau mokyklą, tiek ir šokių būrelius. Teko išbandyti ir aktorės sugebėjimus – nerealiai praleistas laikas su Žibartonių meno mėgėjų kolektyvu „Fantazija“. Mielai imuosi giminaičių jubiliejų ar šiaip kokios šventės, ar vakarėlio organizavimo ir vedimo“, – savo pomėgius pristatė ji.
Snieguolė labai palaiko vyro pomėgius ir visuomet skatina rengti parodas. „Žaviuosi Arūno atradimais. Visada gerbiu vyro pomėgius ir norus bei jau seniai skatinau surengti fotoparodą. Mane labiausiai jis nustebino, kai kilimo formos žolės plote su žoliapjove išraižė gėlių ornamentus“, – dėstė ji.
„Piešimas su kava galbūt neįprasta, bet labai įdomu. Kiekvienas jo kūrinys savitas, kažkas mato laumę, kažkas nesąmonę, o aš juose matau ir save, ir angelą, ir raganą galiu rasti… Per pastarąją parodą Ėriškiuose ypač sužavėjo lankytojų matymai tuose drobės piešiniuose. Kiekvienas mato vis kitokį vaizdą – jei vienam tai gėlės žiedas, kitam bėgantis elniukas ar meškutė, skaitanti knygą oloje… Aplankykite, tai nuostabu. Beje, Arūno darbų paroda dar veikia ir Panevėžio bendruomenių rūmuose“, – į parodą kvietė menininko žmona.
