Ramygalietis, fotografas Rokas Dūda spalio 1-ąją dieną atsisveikino su savo draugais, šeima, artimaisiais, sėdo ant dviračio ir iškeliavo savo tikslo link – į pietų Ispanijoje esantį Mursijos miestą. Bet, deja, po vienuolikos kelionės dienų, dviračiu numintų 670 kilometrų, ramygaliečiui teko atšaukti kelionę, nes dar Lenkijoje važiuodamas dviračiu patyrė kojos traumą.
Kentė skausmą
„Praėjusią savaitę pradėjo skaudėti kelį. Su skausmais mindamas viena koja ir galvodamas, kad kita išgis, nuvažiavau dar 220 kilometrų, bet, deja – neišgijo, man vis skaudėjo, todėl nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Tikiu, kad išsigydysiu, bet abejoju, ar kelionę tęsiu, nes vejasi žiema, pati gamta po truputį niūkesnė darosi ir nebe taip įdomu“, – sakė R. Dūda.
Į Lietuvą gydyti kelį Rokas grįžo traukiniu Varšuva – Kaunas. „Nebenorėjau blaškytis po Lenkiją su klausimu, ar viskas bus gerai, ar nereikės vis tiek po savaitės ar kitos baigti kelionę. Penkias dienas myniau viena koja, kitą laikydamas ant pedalo, atlikdavau tempimo pratimus, skaudantį kelį tepiau skausmą ir uždegimą malšinančiu tepalu, naudojau elastinį bintą, bet niekas nepadėjo. Patiriamas skausmas apribojo net mano džiaugsmą žiūrėti į aplinką. Manęs nebedžiugino paprasti dalykai, kurie džiugino pirmąją savaitę“, – kalbėjo Rokas.
Persistengė skubėdamas
Tačiau nepaisant netikėtos traumos R. Dūda jaučiasi gerai ir šią susiklosčiusią situaciją vertina dviprasmiškai. „Į šią situaciją žiūriu iš įvairių pusių. Liūdna dėl to, kad kelionė baigėsi ir nespėjau pamatyti įdomių šalių, kurios labiausiai mane domina: Prancūzija, Austrija, Šveicarija, Čekija, Ispanija. Bet žiūrint iš kitos pusės, šią kelionę prisiminsiu ilgai, nes gavau daug pamokų. Tai buvo tikrasis dviračio ir savęs pasibandymas galbūt prieš dar rimtesnę kelionę“, – sakė Rokas.
Ramygaliečio gyvenime dviratis yra nuo vaikystės, tai buvo viena iš pagrindinių pramogų. Nuo 12 iki 22 metų jis aktyviai važinėjo BMX dviračiu ir, kai tik gali, visada iškeičia automobilį į dviratį, tačiau ilgų atstumų važiuoti prieš šią kelionę nesitreniravo. Tik prieš trejus metus vaikinas dviračiu važiavo per Lietuvą iš šiaurės į pietus – nuo Žagarės į Lazdijus.
„Dabar suprantu – reikia išmokti važiuoti, turėti griežtą strategiją, kad savęs neperspaustum. Labai skubėjau išvažiuoti iš Lietuvos, pervažiuoti Lenkiją ir greičiau pasiekti įdomesnius maršrutus. Turbūt persistengiau skubėdamas, nors išvažiuodamas sakiau, kad tikrai neskubėsiu. Šios kelionės metu buvau nusistatęs važiuoti 70 kilometrų per dieną, bet jau per pirmąją numyniau 108 kilometrus, per ketvirtą – 130. Važiavau tiek, nes jaučiausi gerai, turėjau daug entuziazmo, bet kūnas mane sustabdė“, – kalbėjo R. Dūda.
Tikslas – patirti nuotykį
Roko tikslas buvo per Lenkiją, Čekiją, Šveicariją, Prancūziją pasiekti pietų Ispanijoje esantį Mursijos miestą (apie 3700 kilometrų ir 250 dviračio minimo valandų), kur šiuo metu gyvena Roko širdies draugė Ieva.
„Keliavau dėl savęs, norėjau patirtį gyvenimą, sulėtinti pro šoną skriejantį laiką, patirti nuotykių ir geriau pažinti savo ir aplinkinį pasaulį. Taip pat turėjau tikslą lietuvišką pilkumą iškeisti į Ispanijos pietus, kur šilta ir manęs laukė mylimas žmogus. Turbūt ir tas stiprus jausmas – meilė, prisidėjo prie skubėjimo. Labai sunku neskubėti, kai visą mėnesį nemačiau mylimo žmogaus ir sunku save stabdyti kažkur laukuose, tarp kaimų, galbūt sau sakyti užteks, pasimėgauk pilku dangum, – jausmų neslėpė Rokas ir pridūrė: – Kai tik žinosiu diagnozę ir planą, kaip gydytis kelį, kilsiu lėktuvu į Ispaniją ir ten tikriausiai pėsčiomis kopsime į kalnus, dviratis – palauks.“
Pasirinko keliauti vienas
Ramygalietis R. Dūda įsitikinęs, kad tikras gyvenimas vyksta už komforto zonos ribų, tą parodė ir ši kelionė. „Aurimas Valujavičiaus yra sakęs, kad kai žmonės keliauja ne po vieną, tai yra tiesiog atostogos, bet kai žmonės važiuoja vieni, tai yra tikra kelionė. Norėjau kelionės, todėl vienatvė manęs negąsdino. Stengiausi susigyventi su savo mintimis, įsiklausyti į save“, – pasakojo keliautojas.
„Miegoti miške palapinėje man dar nėra įprasta. Per šią kelionę teko pabusti nuo įvairių garsų, bet viskas labai greitai keičiasi. Išmokau pasirinkti tinkamą vietą, kur statyti palapinę, kad nebūtų visiškai mirtinos tylos aplinkui, rinkausi vietas arčiau miestelių, kur girdisi automobiliai, ir tas leido man ramiau miegoti“, – pasakojo R. Dūda.
Rokas neslepia, kad visos kelionės metu jį labai džiugino artimųjų palaikymas, kai draugai ir giminės vis primindavo, jog galės parvežti namo, jei tik atsiras poreikis. „Tokios žinutės labai sušildo iš vidaus bei džiugina“, – sakė jis ir džiaugėsi visų palaikymu socialiniuose tinkluose: „Esu dėkingas visiems ir kiekvienam, kurie mane palaikė, drąsino ir siuntė linkėjimus.“
