Dešimtmečius trukusios savanorystės veteranė raguvė Ona Danilienė yra tikras atsidavimo ir pasiaukojimo pavyzdys. Moters širdis dega noru padėti, ji įkvepia ir kitus atsisukti į nelaimės parklupdytą žmogų, jam ištiesti pagalbos ranką.
Gerumo kelias
Raguvė Ona Danilienė visą gyvenimą rūpinasi kitais ir daugiau nei trisdešimt metų aktyviai dalyvavo savanoriškoje veikloje. Jos iniciatyvos ir atjauta įkvėpė daugelį prisijungti prie gerų darbų. Kartu su bendražygiais ji nesivaržydama dalijo savo laiką ir energiją organizuodama visokeriopą pagalbą. Onutės veikla buvo nepaprastai įvairi – nuo drabužių rūšiavimo ir dalijimo iki pagalbos pabėgėliams ir vaikams, patyrusiems sunkumų. Ji organizavo maisto rinkimus, talkas, o kartais tiesiog klausėsi ir guodė žmones, kuriems buvo sunku.
„Dabar vaikštau su lazdele, sveikata prastėja, kūnas silpnėja. Tačiau liežuvis vis dar dirba ir akys kažkiek mato. Šiuo metu mano pagalba apsiriboja mažesniais darbais. Laikas nuo laiko aplankau keletą moteryčių, padedu anūkams, su jais skaitome knygas, bet didžiosios savanorystės mano gyvenime jau nebėra“, – sako 78-erių metų O. Danilienė.
Gyvenimo pašaukimas
Pačios O. Danilienės žodžiais, savanorystė – ne darbas, o dalis aukos Dievui per pagalbą žmonėms. Su Sąjūdžiu atsikūrus „Caritui“ įsitraukti į pagalbą žmonėms ją pakvietė klebonas, nors tuomet ji augino tris vaikučius ir prižiūrėjo sunkiai sergantį senelį. „Bet pagalvojau – o kas, jei ne aš to imsiuosi Raguvoj? Pati širdis motyvavo. Tuo metu daug kovojome, reikėjo kelti žmones į tautiškumą. O savanoriauti pradėjau dar net nėjusi į mokyklą, kokių penkerių. Parapijoje buvo tokia akla moterytė, kurią mes, penki vaikai, kartu su mamyte lankydavome, nešdavome vakarienę. Kolūkio laikais vėlai grįžusi iš laukų ir dar savus gyvuliukus apėjusi, mama mums ruošdavo valgį, o dar nueidavome ir pas tą močiutę. Todėl, kai atsikūrė „Caritas“, aš širdyje jaučiau, kad reikia prisidėti. Tokia buvo savanorystės istorijos pradžia“, – dalijosi karitietė.
„Visuomeninės veiklos esmę sunku įsprausti į žodžius, – sako ji. – Savanorystė – tai tarsi nematomas tiltas, jungiantis mus visus. Niekas nėra apsaugotas nuo nelaimės, todėl svarbu būti pasirengusiems padėti vieni kitiems. Juk tik kartu galime sukurti stiprią ir palaikančią bendruomenę. Mes, savanorės, nors ir turėjome savo rūpesčių, visada rasdavome laiko padėti bendruomenei. Supratome, kad tik kartu galime įveikti bet kokias kliūtis. Dievulis davė sveikatos, o mes visos ėjom į priekį tiek, kiek sugebėjom“, – kalbėjo O. Danilienė.
Skirta kitiems
Savanorė pasakojo, kad tekdavo surinkti paaukotus drabužius, juos surūšiuoti pagal dydį, sezoną, supakuoti į dėžes ar maišus ir išdalinti žmonėms, kuriems labiausiai jų reikėdavo.
„Tada dirbau pieninėje, iš gerų žmonių skolindavausi automobilį, kad galėčiau iš Panevėžio į Raguvą atvežti drabužių labdarą. Vieną kartą gavome labai daug labdaringų vaistų. Paprašiau, kad mums padėtų mūsų vaistinės vedėja. Kartu skaitėme kiekvieno vaisto informacinius lapelius, žiūrėjom galiojimo laiką, skirstėm ir rūšiavom, dėliojom pagal paskirtį, tada dalinom. Kitą kartą verslininkas iš Amerikos atsiuntė didelę batų labdarą, taip pat juos išrūšiavom ir išvežiojom vaikučiams, – prisimena Onutė ir toliau tęsia: – Raguvoje turim nedidelį „Carito“ nameliuką. Neradus vietos kitur, čia apgyvendinom nuo karo pabėgusius ukrainiečius. Jie įsikūrę jau trečius metus. Reikėjo lovų, kitų baldelių, dujų baliono – viską bendromis jėgomis suorganizavome. Be to, ne kartą esame padėję po gaisro be pastogės likusiems žmonėms. Geros valios žmonės iš namų ir savo spintų aukojo drabužius, patalynę, kitus daiktus. O prieš kelerius metus, kai vyras Ramygaloje per nelaimingą atsitikimą neteko abiejų rankų, rinkome pinigėlius labai reikalingai operacijai.“
Šie ir dar daugelis kitų Onutės nuveiktų prasmingų darbų neliko nepastebėti. Už ilgametį ir nuoširdų savanorystės darbą, kurį moteris atlieka nuo pat „Carito“ Lietuvoje atkūrimo prieš 35 metus, ji buvo apdovanota ir įvertinta Vilniuje vykusioje iškilmingoje ceremonijoje.
„Neslėpsiu, šis įvertinimas labai mane džiugina. Vis dėlto visą gyvenimą dirbau ne dėl apdovanojimų, o vadovaudamasi širdies kvietimu“, – sako O. Danilienė.
Gyvenimo misija
Onutės gyvenimo istorija byloja, kad jos šaknys glūdi gerumo dirvoje, kurią pasodino jos močiutė ir tėveliai, todėl nenuostabu, kad ji visada jautė poreikį padėti kitiems.
„Močiutė ir tėvai mus užaugino su didele meile. Jie buvo nepaprastai geros širdies žmonės. Tik aš nebeturiu tiek gerumo, kiek jo daug jie turėjo. Tėveliai užaugino net tik savus vaikus, bet ir svetimą mergaitę, kurią tėtis rado kažkur laukuose karo metu. Ji žinojo tik savo vardą, neturėjo jokių dokumentų, buvo išalkusi, purvina, nualinta, nemokėjo skaityti. Kadangi ją reikėjo pakrikštyti, pamenu, mano brolis ją mokė skaityti, kad žinotų maldeles. Kartu augome, ji tapo mūsų šeimos dalimi, tik dabar jos nebėra“, – pasakojo moteris.
Jos tėvelių širdyse tilpo tiek daug meilės, kad ji apšvietė visus, kuriuos sutiko. O jų pavyzdys Onutei visada primena, kad gerumas yra didžiausia vertybė, kuri įkvepia gyventi taip pat – su atjauta ir gerumu.
Iš kartos į kartą
Dabar O. Danilienė labiausiai džiaugiasi, kad gerumo pėdsakai neliko užmarštyje, jais seka ir jos dukra Kristina bei anūkė Kotryna, kuri taip pat savanoriauja „Carite“. „Tai didžiausia palaima mano širdžiai. Labai džiaugiuosi, kad jos moka gyventi atjausdamos“, – šypsojosi Onutė.
Anūkė Kotryna sako, kad Onutė labai tikinti, komunikabili, atjauti, veikli, padedanti silpnesniems, aktyvi visuomenės, miestelio gerbūvio veiklose. Taip pat ji yra tradicijų, senųjų liaudies dainų puoselėtoja.
„Į savanorystę kartu su mama įsitraukėme natūraliai, matydamos gyvą pavyzdį šalia. Ir taip – iš kartos į kartą. Mūsų savanorystė, tai tvarus dalijimasis drabužiais su vargstančiais, taip pat talkos ir visokeriopa pagalba Raguvos parapijos veiklose. Stengiamės įtraukti ir sutelkti vaikus bei jaunus žmones“, – kalbėjo Kotryna.
