Niekaip nesuprantu ir niekada nesuprasiu žmonių, kurie mano: jų nuomonė – teisinga ir nepakeičiama. Niekaip nesuprasiu žmonių, kurie negirdi kitų ir negali suprasti kitaip manančių.
Visiems žinomas panevėžietis, nebijau pasakyti, kad jį pažįstu, Rytis Zaveckas, Laisvės aikštėje pasodino klevą. Menininkas nusprendė, jog per mažai liko medžių centrinėje Panevėžio aikštėje. Gal ir per mažai tų medžių, bet pagrindinė, penktojo pagal gyventojų skaičių, didmiesčio aikštė, nėra parkas. Tai – reprezentacinė vieta, kaip sako mano artima draugė, o ne miškas.
Panevėžys – tikrai žalias ir medžiais apsodintas miestas. Tik reikia apsižvalgyti ir pasivaikščioti po Panevėžį bei atrasti tokių vietelių, net ir pačiame miesto centre, kurios nustebintų ne vieną panevėžietį ir Aukštaitijos svečią.
Kita vertus, ką norėčiau pasakyti kūrėjui Ryčiui, išgarsėjusiam skulptūra šuns pakelta koja. Galima kitaip išgarsėti nei naktį pasodinti klevą Laisvės aikštėje. Medį reikia sodinti laisvai ten, kur reikia, o neapsimetinėti bei apsimesti, jog esi gamtai draugingas žmogus.
Nemanau, kad Rytis apsidžiaugtų, jei slapčia nuspręsčiau jo žemės sklype pasodinti medį, kuris netiktų ir nepatiktų jam. Ir dar, jeigu jis nuspręstų – medis netinka – reikia jį išrauti, surengčiau protesto akciją prieš mano pasodinto medžio išrovimą.
Niekada nesuprasiu žmonių, kurie prieštarauja ėjimui pirmyn, nesuprasiu tų, kurie ėjime pirmyn mato blogį, nes patys nekuria niek naujo, o tik prieštarauja virsmui.
Tokių žmonių, stovinčių vietoje – nejudančių – norėčiau paklausti, kada pamatysite: Panevėžys gražėja ir jame atsiranda vis daugiau vietų, kur galima kiekvienam atrasti sau mielą vietą pailsėti ir atsidusti.
Man labiau patinka tie, kurie tyliai, nesigarsindami nakčia pasodintu klevu, garsina savo gimtąjį miestą gražiais darbais. Jie ir yra savo miesto ambasadoriai, nes mato, girdi ir myli Panevėžį.
