Pagal rytų tradicijas kiekvieni metai yra priskiriami tam tikram gyvūnui ar totemui, kuris valdo metų energetiką. 2018 metai patenka į Geltonojo žemės Šuns globą.
Šuo yra apdovanotas ištikimybe ir atsidavimu, draugišku nusiteikimu, atsakingumu. Jam ypač svarbios šeimos vertybės. Be to, šuo labai atsidavęs ir ištikimas gyvūnas, gebantis saugoti artimuosius ir jais rūpintis. Jis labai darbštus ir kryptingas, savo tikslo siekia mažais žingsneliais ir iki galo.
Naujienų portalas JP, pasitikdamas Geltonojo žemės šuns metus, pakalbino Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovę Rūtą Liberienę.
– Kiek šiuo metu augintinių globojate?
– Šunų yra apie 80, o kačių virš 30. Dar keletas mažų kačiukų globoja savanorės namuose. Nenorime, kad didelės katės mažiukų nenuskriaustų.
– 2018 metai vadinami Geltonojo šuns metais. Jie turėtų šunims būti geri?
– Mes – tiek šunys, tiek žmonės – tikimės, kad jie bus geresni nei buvo pastarieji. Kita vertus, viskas priklauso nuo žmonių. Šiais metais žmonės daugiau ėmė iš globos namų augintinius, nei atiduodavo. Iki gruodžio 12 dienos, suskaičiavau, kad buvo atiduoti 863 gyvūnai. Tai per metus atiduodame apie tūkstantį augintinių. Bet prieš Kalėdas ir po jų, prasideda augintinių mėtymas. Šiais metais dar nebuvo didelio atsisveikinimo su gyvūnais. Vieni atiduoda tiesiai mums, o kiti nesivargina – tiesiog išmeta augintinį.
– Taip paprastai išmeta?
– Vieną šuniuką radome išmesta miške tarp Šeduvos ir Panevėžio. Aplinkui niekas negyvena. Turėjo jį atvežti ir palikti. Tai žmonės važiuodami pro šalį jį paėmė ir atvežė mums. Paskui Laika buvo rasta miške. Tikriausiai žmonėms gėda atvežti pas mus. Juolab, kad mes kalbame apie atsakingumą, tai matyt ir gėdijasi. Dar būna, atveža ir sako, kad rado. Tik keistai atrodo, nes atveža su visais reikiamais gyvūnui daiktais.
– Šunis arba kates dažniausiai žmonės išmeta?
– Įvairiai. Pavyzdžiui, turi kalytę, o ji atsiveda vadą šuniukų. Tuomet skambina ir vos ne su pykčiais sako, kad mes privalome priimti: „Mano kalė atsivedė 6 šuniukus. Kur man juos dėti?“. Pasveikinu su augintiniais. Dar patariu, kad kalę sterilizuotų, bet išgirstų sakymą, esą mes privalome paimti. Nesuprantu žmonių, juk mūsų globos įstaigoje augintinių telpa tiek, kiek turime paruoštų vietų.
– Tai visus ir priimat, ar bandote dar žmones įkalbėti pasilikti?
– Dažniausiai paimame. Juos gydome, tvarkome. Dažnai augintiniai turi kirmėlių. Tiesa, šiais metais mums labai pagelbėjo „Kika“. Atvežtus šuniukus ir kačiukus turime paskiepyti, čipuoti (paženklinti). Už čipavimą sumoka „Kika“. Kai tik nuvežame į „Kiką“, tai iškart juos pasiima. Visai neseniai du augintinius nuvežėme, tai iš parduotuvės paskambino, kad jie jau paimti.
– Ką pasakytumėt šunų, kačių augintojams, kad jie atsakingiau žiūrėtų į gyvūnus?
– Pirmiausia siūlyčiau juos sterilizuoti, jeigu augintiniai ne parodiniai arba auginami ne veisimui. Tai nedaug kainuoja, o žmonėms bus ramu: augintiniai nerujos, neprisives vaikų. Ypatingai sterilizuoti reikia kates. Panevėžyje atsidaro nauja kačių prieglauda. Nors jie dar patalpų neturi ir visi augintiniai laikomi pas savanorius, bet jau dabar augintinių turi daug. Beje, ir kitos kačių prieglaudos užpildytos pilnai.
– Kodėl tiek daug kačių?
– Katės dauginasi kas puse metų. Pusmetinės katės vėl dauginasi – iš penkių pasidaro 25 katės. Todėl su katėmis ir yra problemų.
– Kada gyvūnų globos prieglaudoje būna pikas ir nuo ko jis priklauso?
– Prieš Kalėdas padaugėja. Tačiau nėra jokio cikliškumo. Užeina bangomis, tai tuomet ir augintinių padaugėja. Gal ir nuo Mėnulio fazių priklauso? Per Mėnulio pilnatį sulaukiame labai daug skambučių. Nuo jų vien tik galvos skausmai. Skambučiai tokie neprognozuojami. Tai nori atiduoti šunį, po pusvalandžio jau nebenori. Arba jau atidavė ir nori atsiimti, nes šuo buvo padovanotas. Visų tų pasakymų, atsisakymų nebeklausome ir tiesiog sakome – atvežkite augintinį. Juolab, kad prisiklausome visokių augintinio atsisakymų variantų. Tai į užsienį išvažiuoja, tai vaikas alergiškas ir dar kitokių.
– Kiek savanorių darbuojasi gyvūnų globos namuose?
– Realiai penki-šeši, kurie dirba savaitgaliais ir darbo dienomis. Nėra jų daug. Juk visi savanoriai turi savo darbus ir gyvūnų globos namuose savanoriauja ne darbo metu. Džiaugiuosi paramediku Justinu ir dabar kartu su juo neseniai savanoriauti pradėjo dar vienas paramedikas. Bet kartais gyvūnų globos namuose darbuojasi gausus savanorių būrys. Būna visokių dienų.
– Kokių veislių šunys gyvūnų globos namuose gyvena, buvo atiduoti?
– Visokių turėjome. Ne tik tų vadinamųjų „lenciūginių“, bet ir su veislės dokumentais. Pats brangiausias buvo Meksikos plikasis. Augintinį vaikinas nupirko draugei. Paskui susipyko, išsiskyrė, o šunį atvežė į prieglaudą. Bet augintinis labai greitai rado namus. Dar buvo Čiau čiau veislės. Pernai ir užpernai buvo jų begalybė. Dar nemažai Haskiu buvo. Ž
monėms gražu, akys jų mėlynos, bet žmonės užmiršta, kad su jais dirbti reikia, dresuoti. Malinua turėjome, bet jų stengiamės neimti, nes jie pjauna viską, ką mato aplinkui. Mums tokį turėti rizikinga dėl kitų šunų. Ir su tos veislės šunimis reikia dirbti, tada ir problemos nebus. Dar buvo nemažai labradorų. Net keista. Kita vertus, žmonės labai noriai pasiima labradorus. Jau ir dabar yra užsiprašę. Buvo ir vokiečių aviganių, dobermanų, bokserių, terjerų, taksiukų.
– Rūta, tai kiek pas pačią augintinių?
– Nebedaug – devynis šunis turiu. Penki iš jų paimti iš gyvūnų prieglaudos. Buvo keturiolika, o ir daugiau turėjau.
– Ką patartumėt tiems, kurie ruošiasi dovanoti augintinį?
– Gyvūnas – ne dovana. Jeigu nori dovanoti, patarčiau atvažiuoti kartu pas mus ir išsirinkti. Esu prieš dovanojimus. Kai išgirstų, kad reikia augintinio dovanai, išsiklausinėjame, ar tikrai reikia. Be to, paėmus pas mus augintinį surašoma sutartis. Paskui pasiskambinam, pasiklausiam, kaips sekasi auginti.
– Maisto prekių parduotuvėse stovi dėžės į kurias galima dėti maistą šunims, katėms. Pasiteisino ši priemonė?
– Žinoma, kad pasiteisino. Dabar tenka tik pirkti geresnį, prabangesnį maistą ligoniukams, mažyliams, o kitą – paprastesnį surenkame iš parduotuvių. Be to, aukoja žmonės, atvažiuojantis pas mus, bet jų prašome maisto nevežti.
Maisto turime tiek, kad puse Panevėžio pelių galime pašerti. Pačios brangiausios – veterinaro paslaugos. Sutartį esame sudarę su Robertu Veikšu. Jis daro dideles nuolaidas mums, bet vis tiek per mėnesį veterinarui išleidžiame iki 400 eurų.
Gyvūnų globos draugija
