Dar nesulaukusi nė 8 mėnesių, Akvilė sirgo bronchitu, plaučių uždegimu, o jų gydymui buvo skiriami antiobiotikai. Ligas pavyko įveikti, tačiau gydytojai pastebėjo, kad suprastėjo mergaitės inkstų funkcija. Atlikus išsamesnius tyrimus paaiškėjo, kad tuomet vos 8 mėnesių sulaukusiai Akvilei – lėtinis inkstų nepakankamumas.
Pasak Akvilės, iki šiol manoma, kad būtent šios ligos ir pakenkė jos inkstų veiklai. Iki tol, kol Akvilei suėjo 10 metų, lėtinis inkstų nepakankamumas buvo lengvai kontroliuojamas – tėvams tereikėjo prižiūrėti, kad dukra neišgertų per daug skysčių ar nevalgytų maisto, kuris tuo metu jai buvo draudžiamas – traškučių, greito maisto ar šokolado. Būtent šokoladas ir tapo drastiško Akvilės sveikatos būklės pokyčio kaltininku.
„Kai buvau 10-ies metų, mama ant spintos buvo paslėpusi šokolado plytelę. Aš ją radau ir slapčia vis valgiau, po gabalėlį, po du. Vieną dieną buvau mamos užklupta bevalgančią šokoladą, todėl skubiai vykome į klinikas. Po šokolado valgymo mano sveikata pasidarė kritinė – prireikė dializės procedūrų“, – pasakoja Akvilė.
Pirmos dvi dializės procedūros Akvilei buvo sunkios, o vėliau jau tapo įprastomis.
„Hemodializė man buvo atliekama per veninį kateterį, kuomet iš krūtinės srities išvedami du vamzdeliai – vienu kraujas keliauja į aparatą ir ten valosi, o kitu išvalytas grįžta atgal. Taip reikėdavo gulėti po 4 valandas, kelis kartus per savaitę. Prasidėjus rugsėjui, dializės tęsėsi, todėl teko derinti mokslus ir dializes. Atrodo, buvau tik ketvirtokė, kas čia tokio, bet mokytis man labai patiko“, – sako ji.
Mama sulaukė skambučio
Fortūna Akvilei nusišypsojo – praėjus dviem mėnesiams nuo dializės procedūrų pradžios Akvilės mama sulaukė skambučio – atsirado donorinis inkstas, kuris galėtų būti tinkamas jos dukrai.
„Vienos dializės metu mama gavo skambutį, kad Kaune atsirado donoras, kurio vienas iš inkstų gali tikti man. Dializės neužbaigėme iki galo ir išvažiavome į Kauną daryti tyrimų ir sužinoti, ar inkstas man tiks, ar ne. Atsisėdusi į automobilį tėvams pasakiau, kad inkstas man tiks ir viskas bus gera“, – šypsosi mergina.
Ir nors tuo metu Akvilei tebuvo 10 metų, tačiau jos pozityvumas ir tikėjimas pasitvirtino – ji tapo viena iš dviejų recipientų, kuriems ir buvo atlikta inksto transplantacija.
„Atsimenu iki dabar, kad buvo paimti 25 kraujo mėginiai. Padarė tyrimus ir spalio 1 dieną jau gulėjau reanimacijoje po transplantacijos su persodintu inkstu. Mano operacija truko 5 valandas.
Maždaug mėnesį praleidau gulėdama ligoninėje ir grįžimo namo proga susitariau su tėvais, kad man leis pasivaišinti pica, nes iki transplantacijos daug jos valgyti negalėjau.
Aišku, buvo etapas, kai po transplantacijos vėl teko daryti dializes, nes inkstukui sunkiai sekėsi „įsidirbti“ iškart po operacijos. Tėvams, gydytojams tai buvo netikėta, nes buvo 50 proc. tikimybė, kad viskas bus gerai, bet ir 50 proc. tikimybė, kad inkstukas gali neprigyti. Laimei viskas buvo gerai“, – džiaugiasi ji.
Pasikeitė gyvenimo kokybė
Akvilė labai džiaugiasi, kad jai pavyko sulaukti organų transplantacijos, nes dabar gali siekti savo svajonių.
„Gyvenimo kokybė yra labai gera. Dabar kaip visi, per dieną galiu išgerti ir 2 litrus vandens. Vaistų vartojimas problemos nekelia – ryte išgeriu vaistus ir galiu veikti viską, ką įprastai ir veikia žmonės. Aš apskritai negalėjau gerti daug skysčių, nes mano inkstukai neturėjo pajėgumų valyti skysčių organizme.
Galiu keliauti ir siekti savo svajonių. Džiaugiuosi, kad pamažu pavyksta ir jas išpildyti“, – sako Akvilė
