Pasitinkant 60-ąją „Tėvynės“ laikraščio sukaktį nepastebimai norisi žvalgytis į praeitį, atversti pirmuosius laikraščio numerius ir nusikelti į to meto istoriją. O joje – fotografas Steponas Sapka ir jo užfiksuotas praeinantis laikas.
Pradžia – mokyklos suole
„Nežinau, ar tikrai norėjau ir turėjau būti fotografas“, – pokalbį pradėjo S. Sapka. Jo nuomone, šį gyvenimo posūkį daugiau lėmė tėvo pavyzdys ir atsitiktinumas.
„Fotografija mano gyvenime atsirado labai paprastai. Tėvas mėgo fotografuoti, nors ir labai retai. Jis fotografuodavo mėgėjiškai. Kaip dabar atsimenu, sakydavo „stok!“, ant trikojo užsidėdavo aparatą, tada sakydavo „ramiai!“, pliaukšt, o po savaitės nuotrauka 6 ant 9 ir yra , – prisimena S. Sapka. – Man patiko stebėti, kaip tėvas visa tai daro, bandžiau ir aš, o dešimtoje klasėje jau ir pirmas nuotraukas spausdinau laikraštyje „Panevėžio tiesa“. Tada Velžyje prie tilto nufotografavau fermą, ją atspausdino ir gavau pirmąjį honorarą. Buvau laimingas kaip blėšinė“.
S. Sapkai fotografija buvo įdomi, patiko tai, ką fotografavo, tačiau vos tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius, fotografas sulaukė ne tik kritikos, bet ir bausmės.
„Visai atsitiktinai nufotografavau mokyklos direktoriaus pavaduotoją mokymo reikalams Pikelį, na taip neestetiškai, išsižiojusį. Mūsų mokytojas, būrelio vadovas Puronas pamatė tą nuotrauką, kapt ir nusinešė į mokytojų kambarį. Toks jo neapgalvotas poelgis man „mirties nuosprendį“ atnešė. Pikelis pamanė, kad specialiai taip pritaikiau ir nufotografavau, todėl vienuoliktoje klasėje man pataisą įtaisė“, – linksmai nusiteikęs prisiminė S. Sapka.
Atsitiktinumų grandinė
„Paskui kažkodėl patikau kariniam komisarui. Jis mane pradėjo kalbinti, kad važiuočiau mokytis į karinę žvalgybos mokyklą Usuryjske, 100 kilometrų nuo Vladivostoko. Sutikau, nuvažiavau ir ten įgijau fotografo specialybę. Atitarnavau, parvažiavau namo, įsidarbinau linų kombinate. Bet ten nepatiko, visada buvau purvinas, dulkinas. Po mėnesio gavau 60 rublių, nusispjoviau, sakau, kam čia to vargo reikia ir išėjau. Tėvas irgi pritarė, sakė, mesk tą darbą, kam čia taip kankintis“, – pasakojo S. Sapka.
Tuo metu kaip tik kūrėsi „Tėvynės“ laikraštis ir fotografas, prisimindamas 1962-uosius metus, sako, kad tuomet sekė atsitiktinumų grandinė.
„Pas mane gyveno Lukoševičius, tuo metu jis buvo „Tėvynės“ redaktoriaus pavaduotojas. Jis mane pakvietė dirbti fotografu. Tuo pačiu metu dirbau ir „Tėvynėje“, ir naujienų agentūroje ELTA, buvau atsakingas už visą Panevėžio apskritį“, – sakė fotografas.
Prisimindamas darbą prieš šešis dešimtmečius, S. Sapka tęsė: „O viskas būdavo taip. Nufotografuoji, išimi juostą, išryškini, spiritan, migom išdžiovini, dedi į voką ir bėgte į autobusų stotį. Vairuotojui sakydavau „būk gerutis, nuvežk į Vilnių, ten pasiims“. Tada lekiu į paštą, skambinu redakcijai, informuoju, kad toks ir toks autobusas atveža fotografijas. Šitaip ir eidavo, ir, atrodo, kad viskas labai greitai buvo. Greičiau nebeišeidavo. Tai ne dabar – viens du ir nuotrauka yra“.
Paklaustas apie pirmuosius honorarus, fotografas sakė esą jau seniai apie tuos laikus užmiršęs. Prisimena tik tą jausmą, kad atlygis už darbą ateidavo kas mėnesį.
„Jau nuo dešimtos klasės man į kraują įaugę, kad per pašto perlaidą kažkiek tai turiu gauti. Kartais per mėnesį uždirbdavau ir 500 rublių, tais laikais buvo dideli pinigai“, – tvirtino jis.
Briedis ar žmogus
S. Sapka džiaugėsi, kad tuo metu, kai dirbo „Tėvynėje“, laikraštis buvo išskyręs labai gerą aparatą „Start“. Jis turėjo automatinę diafragmą, tačiau pasakodamas apie tuometinių nuotraukų kokybę laikraštyje pašnekovas su šypsena veide pripažino, kad jos buvo nekokios, bet atskirti nuotraukoje briedis ar žmogus buvę įmanoma.
„Buvo toks fotografas Petras Paleckis. Jis dirbo laikraštyje „Panevėžio tiesa“. Ir vieną dieną jis man sako, baigiam tuos žmones bjauroti, į ką jie panašūs. Tokios tai buvo spaudos galimybės. Nufotografuodavai, o rytojaus dieną nesinorėdavo to laikraščio matyti. Žmogus – baisu žiūrėti. Ir susiliedavo, ir susiveldavo, nu tikrai kažkoks košmaras būdavo“, – pasakojo S. Sapka.
Netrukus fotografas metė darbą redakcijoje ir tapo Liūdynės žemės ūkio technikos keitimo punkto vedėju. Įkūrė savo žemės ūkio technikos įmonę, o sulaukęs garbingo amžiaus, ją valdyti patikėjo sūnui.
„Nuo tada fotografija atliko šone, bet retsykiais, turėdamas laisvą minutę, fotografuodavau. Dabar to nebedarau“, – sakė pašnekovas.
Daugiau nei dešimtmetį spaudos fotografijoje praleidęs S. Sapka, 60-ies metų laikraščio sukakties proga sveikindamas redakcijos kolektyvą linkėjo ir toliau nuolat informuoti Panevėžio rajono žmones apie gyvenimo aktualijas, skleisti gėrį, santarvę ir meilę.
„Laikraštis – tai nesibaigianti mintis, todėl visiems linkiu neblėstančio entuziazmo ir didžiausios sėkmės kūryboje“, – sakė S. Sapka.
