Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės Ilmos Skuodienės teigimu, per pirmuosius tris šių metų mėnesius gauta virš 105 pranešimų apie galimą seksualinį smurtą prieš vaikus. Nors statistika nedžiugina, I. Skuodienė pažymi, kad pranešimų skaičius rodo padidėjusį visuomenės aktyvumą atpažįstant ir pranešant apie seksualinį vaikų išnaudojimą.
„Tai, ką matome per paskutinius kelis metus, tikrai skaičiai auga. Per praėjusius metus pranešta apie 300 galimo seksualinio smurto prieš vaikus atvejų. Šiais metais per tris mėnesius turime virš 105 atvejų“, – ketvirtadienį žurnalistams teigė I. Skuodienė.
„Aš negaliu sakyti, kad tai yra džiuginanti tendencija, bet yra svarbu pasakyti, kad žmonės reaguoja, mes esame aktyvesni, mes daugiau dėmesio skiriame. Tikrai didelis ačiū ir gydytojams, ir mokytojams ir auklėtojams, kurie atkreipia dėmesį. Neignoruojame šios temos, nepasitelkiame tik savo baimes, bet klausomės vaikų, girdime, tikime jais ir pranešame“, – pridūrė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.
Anot jos, šiuo metu labiausiai trūksta visuomenės švietimo apie seksualinį smurtą prieš vaikus. I. Skuodienė pabrėžia, kad vaikus reikia mokyti atpažinti seksualinį smurtą nuo raidos pradžios.
„Ko trūksta, tai švietimo: a) bendrai suaugusiems, b) tėvams, kaip kalbėti su savo vaikais ir c) vaikams. Reikia pradėti kalbėti jiems suprantama kalba nuo pat pradžių, nuo jų raidos. Kalbėtis apie jų kūno ribas, apie apatinių taisyklių ribas – kas gali liesti, kaip gali liesti, kad vaikai aiškiai suprastų savo kūną ir savo kūno taisykles“, – aiškino ji.
„Stebėti tuos ženklus, klausytis vaiko, ne tardyti, ne išklausinėti, bet informuoti atitinkamas institucijas – policiją, vaiko teisių tarnybą ir tikrai mes imsimės visų veiksmų. O toliau ikiteisminiame tyrime bus atlikti kiti veiksmai, kuriuos turi atlikti atitinkami pareigūnai“, – pridūrė I. Skuodienė.
Anot jos, tėvai dažnai nepatiki savo vaikų pasakojimais, taip pat institucijų gautais pranešimais apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Kaip pažymėjo I. Skuodienė, maži vaikai retai išsigalvoja tokius dalykus kaip seksualinis smurtas.
„Mes matome, kad tėvams yra labai sunku patikėti tuo, ką sako vaikai. Kaip ir vienas paprastas pavyzdys – netinkamas kaimynas netinkamai elgiasi vaikų žaidimų aikštelėje. Ateina vaiko teisių gynėjai į namus klausdami tėvų, kaip stebite vaiką, koks jo elgesys, ar pakito. Ką tėvai sako? „Negali būti, kad tai vyksta su mano vaiku. Aš netikiu.“ Tos situacijos tiek baugina mus, kad mes patys netikime“, – pasakojo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.
„Pagrindinis kvietimas yra tai, kad turime vaikais tikėti, tikėti tuo, ką jie sako. Vaikai seksualinio smurto neišsigalvoja. Aišku, jeigu mes kalbame apie paauglius, tai informacija jau yra prieinama, bet jeigu kalbame apie mažo amžiaus, apie pradinių klasių, apie dešimties metų vaikus, kalbančius apie seksualinį smurtą, apie netinkamą elgesį, mes, suaugę, turime tikėti jais ir imtis visų reikalingų priemonių“, – akcentavo I. Skuodienė.
Ji pažymėjo, kad apie 70–85 proc. vaikų pažįsta žmones, kurie juos seksualiai išnaudoja. Todėl, anot I. Skuodienės, svarbu, kad vaikų darželių auklėtojai, mokytojai ir kiti suaugę žmonės stebėtų vaiko elgesį.
„70–85 proc. vaikų pažįsta tuos žmones ir jais pasitiki, čia yra labai svarbus ženklas“, – pabrėžė ji.
„Kas yra labai svarbu – žmonės, kurie yra aplink vaiką, nes vaikas yra ne tik šeimoje, jis yra darželyje, jis yra mokykloje, jis yra būrelyje. Svarbu, kad specialistai, kurie dirba su vaikais – gydytojai, auklėtojai, darželio specialistai, ne tik šviestų, bet ir kartu stebėtų vaikus, jų elgesį“, – teigė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.
E. Žiobienė: reikia daugiau pagalbos centrų
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės teigimu, Lietuvoje trūksta ir specializuotų centrų, ir specialistų, kurie padėtų nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems vaikams.
„Mes negalime turėti 60 skirtingų, kiekvienoje savivaldybėje sėkmingų, gerų specializuotų centrų, nes akivaizdu, kad mes tiek specialistų neturime. Tiek mes, tiek ir kitose valstybėse matyt yra labai panašiai“, – sakė ji.
„Todėl yra labai svarbu turėti bent keletą tokių centrų. Šiuo metu mes turime vieną – „Užuovėjos“ centrą. Bet labai norėtųsi, kad valstybė žengtų toliau“, – akcentavo E. Žiobienė.
Pasak vaikų teisių apsaugos kontrolierės, svarbu nenumoti ranka į šią problemą ir atidžiai išanalizuoti, kaip kiekvienu atveju padėti ir vaikams, ir tėvams.
„Kitas labai svarbus dalykas – kad kiekvienoje savivaldybėje nebūtų numota ranka, nebūtų problema uždengta tėvystės kursais, bet realiai pagalvoti apie kiekvieną atvejį, ko vaikui ir jo tėvams reikia, kad įveiktų krizę, kad krizė būtų kuo mažesnė, kad žmogus galėtų užaugti su kuo mažesniais randais ir kuo sėkmingiau ir geriau“, – pažymėjo E. Žiobienė.
Prokurorė: ikiteisminių tyrimų dėl vaikų seksualinės prievartos daugėja
Anot Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Auksės Lipkevičienės, ikiteisminių tyrimų dėl vaikų seksualinės prievartos daugėja.
„Galiu pasakyti tikrai, kad net palyginus 2022 metų pabaigą ir 2023 metų pradžią, ikiteisminių tyrimų dėl vaikų seksualinės prievartos tikrai daugėja“, – žurnalistams teigė A. Lipkevičienė.
„Taip gali būti dėl dviejų priežasčių – gali būti geriau atpažįstamas seksualinis smurtas ir jo apraiškos, ir dėl to daugėja pranešimų. Iš kitos pusės, tiesiog gali būti tokių situacijų, kad natūraliai dėl aplinkos, dėl sociumo įtakos, dėl pačių žmonių asmenybių ypatumų daugėja pranešimų apie nusikalstamas veikas“, – aiškino prokurorė.
Jos teigimu, bylos dėl vaikų seksualinės prievartos yra sudėtingos, nes sunku surinkti duomenis, kurių pakaktų, kad byla būtų perduota teismui.
„Bylos dėl vaikų seksualinės prievartos yra patys latentiškiausi nusikaltimai. Nes apie seksualinę prievartą, kurią patiria vaikas, neretai niekas nepasisako. Nepasako nei pats vaikas, nei jo artima aplinka“, – pažymėjo A. Lipkevičienė.
„Todėl tyrimas susiduria su tuo, kad labai sunku iš pradžių nustatyti ir pamatyti tą seksualinę prievartą, o vėliau, aišku, surinkti duomenis, turėti jų tokį kiekį, kad pakaktų priimti procesinį sprendimą, tai yra perduoti baudžiamąją bylą į teismą“, – aiškino prokurorė.
Ikiteisminiai tyrimai, pasak prokurorės, užtrunka iki 6 ar 8 mėnesių, kartais ir iki metų. Procesas ilgas ir dėl ilgų pokalbių su nukentėjusiais, jų artimaisiais, ir dėl ilgai atliekamos teismo psichologinės ekspertizės.
„Yra iššūkių ir su proceso dalyviais, nes mes bendraujame ir su mažamečiais, su nepilnamečiais, kurie patyrė seksualinę prievartą. Tai visą laiką iššūkis apklausti tokį vaiką, su juo rasti kontaktą, kad jis atsivertų, kad jis papasakotų ir kad tų duomenų, apie ką jis pasakoja, pakaktų teisingai kvalifikuoti įtariamojo veiksmus ir perduoti baudžiamąją bylą į teismą“, – teigė A. Lipkevičienė.
„Ikiteisminiai tyrimai dėl vaikų seksualinės prievartos yra sudėtingi dėl to, kad ilgai trunka, pavyzdžiui, teismo psichologinės ekspertizės. O be jos dažniausiai baudžiamos bylos neperduosi į teismą, nes tie duomenys, kuriuos nustato teismo psichologai, jie yra labai svarbūs vertinant vaiko parodymus, nustatant vaiko emocinę būseną ar netgi vaikui padarytą sveikatos sutrikdymą“, – paaiškino prokurorė.
