Pastaruoju metu, kaip rodo gyventojų skambučiai ministerijos gamtininkams, padažnėjo atvejų, kai randama nelauktai iš žiemos miego atsibudusių ežių.
Šie kasmet 4-5 mėnesius ramybės būsenoje praleidžiantys gyvūnai turėtų atsibusti tik kovo gale ar balandį, kai jau gali rasti maisto. Tai, kad ežys pabunda žiemą, jam pačiam yra pavojinga. Miegančio žiemą ežio širdis plaka iki 8 kartų per minutę, o aktyviai gyvenančio – iki 300 kartų per minutę. Per anksti prabudęs ir aktyviai gyvendamas jis per trumpą laiką išeikvoja rudenį sukauptą energiją ir net vėl pabandęs miegoti nebeturi šansų išgyventi. Dažnai ežiai pabunda, suardžius jų žiemos buveines (išnaudojus šieną, perkrovus daiktus, po kuriais buvo jų lizdas) ar plūstelėjus atlydžio vandeniui.
Radus ežį sniege ar ant ledo, palikti jo ten negalima. Geriausiai jį įkurdinti gana vėsioje patalpoje, kur būtų tik keli laipsniai šilumos, ir čia jam įruošti guolį – dėžę su šienu, skudurais. Ji gali būti sandėlio kampe, už daiktų – tokioje vietoje ežio niekas netrukdys. Jam būtina padėti vandens (ne pieno!) ir vakarais palikti truputį žalios mėsos. Visai atšilus orams, kai ežiai jau galės rasti natūralaus maisto, juos reikia išvežti kuo toliau nuo žmonių, o ypač – nuo kelių, ir paleisti.
Neturintieji sąlygų padėti per anksti pabudusiems ežiams juos turėtų perduoti gyvūnų globėjams ar Lietuvos zoologijos sodui.