Pasvalio rajone vyko trečiasis „Camino Lituano“ ir Socialinės įtraukties žygių centro kultūrinis pažintinis žygis. Šio žygio išskirtinumas – aplankytas kraštas, per kurį dar neveda piligriminis kelias, tačiau vietos bendruomenės norėtų būti įtrauktos į „Camino Lituano“ maršrutą.
Be to, Pumpėnų miestelis, kuriame dviejų dienų žygis prasidėjo ir baigėsi, yra ypatingos savanorystės ir bendruomeniškumo pavyzdys. Žygį organizuoti padėjo nepelno siekianti organizacija „Būk geresnis”, kuri skatina aktyvų ir produktyvų gyvenimo būdą Lietuvoje.
Skirtinguose Lietuvos regionuose organizuojami žygiai, pokalbiai ir paskaitos skirti labiau pažinti labdarystę, savanorystę, susipažinti su krašto šviesuoliais, visuomenininkais, o renginiuose dalyvauja ir vietos bendruomenės, žmonės, turintys regėjimo negalią.
Krikliniuose – susitikimas su kaimo bendruomene
Pažintis su Pasvalio kraštu tapo naujiena ir „Camino Lituano“ savanoriams. Daujėnai, Krikliniai, Pumpėnai – pagrindinės vietos, kurias aplankė ir su vietos žmonėmis susipažino žygio dalyviai, o šio krašto žmonių pasakojimai leido kitaip pažinti Pasvalio kraštą.
Abi dienas kartu ėjo vietos bendruomenės žmonės – gidas Algimantas Stalilionis, šio krašto šviesulys Onutė Urbonavičiūtė ir Arminas Vareika, kuris gyvena Vilniuje, tačiau visa širdimi pasinėręs į Pumpėnų gyvenimą ir yra šios bendruomenės pirmininkas.
Nakvynei žygeivius priėmė ir cepelinais vaišino Kriklinių kaimo bendruomenė. Čia vyko „Camino Lituano“ ir Kriklinių kaimo bendruomenės susitikimas.
Kas yra „Camino Lituano“ kelias ir kodėl jis yra, kaip kelias buvo sukurtas ir ko reikia, kad jis išliktų, kokius įsipareigojimus turėtų prisiimti vietos bendruomenės – apie tai pasakojo „Camino Lituano“ savanoriai, kurie taip pat atsakė į gyventojų klausimus.
Pumpėnai – savanorystės pavyzdys
Žygio metu aplankyta daugiau nei dešimt įspūdingų ąžuolų. Vienas iš jų šiemet pralaimėjo kovą su laiku – nebeišlaikė ir lūžo. Vietos žmonės norėtų ir stengiasi, kad šis ąžuolas būtų išsaugotas.
Jaukus Pumpėnų miestelis žygeiviams pasirodė ta vieta, kurioje galima organizuoti savanorystės mokymus – stipri ir veikli vietos bendruomenė savo darbais įrodo, kad neįmanomų dalykų nėra.
Pumpėnuose kasmet vyksta vasaros festivalis, į kurį suvažiuoja apie 5–8 tūkst. žmonių (Pumpėnuose gyvena apie 600 žmonių). A. Vareikos ir jo bendraminčių iniciatyva renovuojamas Pumpėnų malūnas, kuris ateityje taps kultūrine ir bendruomenine erdve. Planuose – išsaugoti ir žydų ritualinę pirtį, kuri sovietmečiu buvo paversta pienine. Beje, čia išmokome ir pamoką: kirčiuojasi pirmasis pavadinimo „Pumpėnai“ skiemuo!
Vietos žmonės tiki, kad nedideli miesteliai gali tapti traukos centru, o čia vystančios veiklos, stipri bendruomenė yra esminiai dalykai, kurie leidžia pajusti pasididžiavimą savo gyvenamąja vieta.
Algimanto ir Onutės pasakojimai apie laisvės kovų dalyvius, apie Žemaitės rašytus meilės laiškus Konstantinui Petrauskui, kuriuos visiškai atsitiktinai rado kolūkio statybininkai, apie ožkas, kurios išgelbėjo insultą patyrusį vietos gyventoją, apie Žaliąją girią, apie vėlių pakilimo taką, didžiulį Banionių akmenį, kurio viso net nepavyko iškelti iš vandens telkinio – tai vos keli savaitgalio pasakojimų akcentai.
Pumpėnų bažnyčioje žygeivius sutiko kunigas iš Argentinos. Lietuvoje jis jau apie dvidešimt metų. Miestelio centre – didelis gatvės meno kūrinys, kuriame nupiešti Pumpėnams savo laiką ir širdį skiriantys vietos žmonės. Beje, kunigas Domingo čia vaizduojamas su sutana žaidžiantis futbolą.
„Kai galva sukosi nuo informacijos gausos, vietos žmonės pasakė: čia yra koks šimtas įdomių ir vertų dėmesio objektų. Šimtas!“ – po žygio juokėsi „Camino Lituano“ savanoriai.
Savanorė Rasa: tai savęs pažinimas
Savo istorija pasidalinusi „Camino Lituano“ savanorė Rasa sako, kad ši savanorystė jai visų pirma – gerumas. Antra – tai dalinimasis: „Kai juos sudedi kartu, tai ir yra savanorystė. Man tai – ir jautrumas, kūryba, geros energijos užtaisas.
Ką man suteikė savanorystė? Sparnus, laisvę. Ji skatina smalsumą, ji – susitikimų su žmonėmis, su gamta, su kultūros objektais įvairovė. Ji kartu ir susitikimas su savimi. Pamatai save visai kitoje vietoje, tai – geras savęs išbandymas ir pažinimas.“
Į klausimą, ko ją pačią išmokė savanorsytė, Rasa sako, kad kitokios atsakomybes – laisvos, be įtampos ir be suvaržymų.
„Gal taip yra todėl, kad nėra piniginio atlygio? Kai darai darbus, negalvoji apie pinigus, tau malonu ir tuo pačiu jauti didelę atsakomybę dėl rezultato. Mano gyvenime ši patirtis buvo nauja, mat iki tol negalvojau, kad be pinigų galime pasiekti tokių rezultatų. Tai man nauja ir unikalu“, – kalbėjo Rasa.
Idėja patikėjo iš karto
Savanoriauti „Camino Lituano“ bendruomenėje Rasa sutiko patikėjusi unikalia idėja – per Lietuvą nutiesti piligriminį kelią.
„Aš tiesiog pajutau vertę, iš karto. Nėriau visa galva ir visomis jėgomis. Be to, šios idėjos autoriai –charizmatiškos asmenybės, lyderiai. Su tokiais žmonėmis dirbti saugu ir įdomu. Jau įsitraukusi į veiklą greitai pajutau rezultatą, o tai stipriai motyvuoja. Piligriminio kelio idėja, pati filosofija man labai artima“, – pasakojo Rasa.
Greta šios savanorystės yra ir dar vienas svarbus momentas – eidamas per Lietuvą tu imi kitaip pažinti savo kraštą, o susitikimai ir pažintys su žmonėmis taip pat įkvepia.
Anot Rasos, tokiuose žygiuose ir susitikimuose tenka išgirsti daugybę dalykų – krašto istorijų, kurių kurių nepapasakotų jokie gidai ir kurie nėra aprašyti žiniasklaidoje: „Manau, kad niekur kitur negaučiau to, ką gaunu čia.“
