Kiekvienų metų pirmąjį vasario sekmadienį visos žemės lietuviai kviečiami minėti Pasaulio cepelinų dieną – kartu su šeimai gaminti ir skanauti cepelinus. Į įsimintinų dienų sąrašą šventė įtraukta nuo 2014 metų, o jos iniciatorius – JAV, Detroite, gyvenantis išeivis iš Lietuvos Jonas Vaičiūnas. Panašu, kad tradicija skinasi kelią ir Panevėžio rajone. Piniavoje esanti kavinė „Pas Katiną“ kviečia kartu praleisti laiką ir paragauti daugiau nei tris dešimtmečius čia gaminamų šviežių cepelinų.
Lietuva nėra cepelinų „tėvynė“
Cepelinai – tai bene pats populiariausias tradicinis lietuvių valgis ir jau nuo seno tai buvo pagrindinis patiekalas svarbesnių švenčių metu. Todėl verta atsigręžti į cepelinų istoriją, o ją mūsų skaitytojams pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.
Cepelinų kelias ant lietuvio valstiečio stalo buvo ilgas, kaip ir pačios bulvės ilgas kelias į Europą. Galima teigti, jog cepelinų „lopšys“ yra Airija. Pirmieji bulvės kaip duonos pakaitalą bado metu pajuto būtent ariai ir jie pradėjo maišyti bulves su miltais, kad badmečiu gautų sotesnį valgį. Sotesnio valgio atradimas paplito ir kitose Europos šalyse, ypač Vokietijoje, badmečiu XVII a. pabaigoje. Prūsijoje badmetis buvo stipriausias, čia labiausiai ir buvo gaminama bulvinė tešla, bulviniai patiekalai, kukuliai. O kadangi šalia Prūsijos buvo ir mūsų kraštai, tai jau XIX amžiuje šis sotus gaminys atkeliavo į Žemaitiją ir Suvalkiją. Vis dėlto XIX amžiaus antroje pusėje išleistoje Liudvikos Didžiulienės-Žmonos kulinarinėje knygoje dar nebuvo jokių bulvinių patiekalų, juolab cepelinų. Kukuliai su įvairiausiais įdarais, o daugiausia su sočiu kiaulienos įdaru į Lietuvą atkeliavo per Lenkiją maždaug XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Ir jau Smetonos laikais išleistose kulinarijos knygose atsirado bulvių kukuliai su įdaru.
Plito per karčiamas, talkas, valgyklas
Tiesa, pasibaigus badmečiui, Prūsijos, Žemaitijos ir Suvalkijos karčiamose, kurias laikė žydai, šis patiekalas buvo gana populiarus. Jį valgydavo pravažiuojantys ar ten apsistoję, cepelinais buvo galima sočiai pamaitinti svečius. Galima sakyti, kad žydai per savo karčiamas buvo pernešėjai šio recepto ir į mūsų kraštą.
Pasak muziejininkės V. Vasiliauskaitės, cepelinai ant mūsų stalo ypač išpopuliarėjo talkų metu – per bulviakasį. Tai buvo potalkio valgis. Miestuose cepelinai paplito sovietmečiu, 6–7-ame dešimtmetyje, per darbininkų valgyklas.
O pavadinimas „cepelinai“ atkeliavo kartu su kukulių receptu iš Vokietijos, todėl, kad pati kukulio forma primena dirižablį, o kaip žinia, dirižablio išradėjas yra vokiečių inžinierius Ferdinandas fon Cepelinas.
Anot V. Vasiliauskaitės, maždaug prieš 100–150 metų pasirodę cepelinai nėra sena tradicija, todėl ją reikia puoselėti ir auginti. Ypač jauna tradicija – švęsti Pasaulio cepelinų dieną. Bet kodėl gi ne? Būkime kartu, gaminkime ši patiekalą, skanaukime ir branginkime savo tradicijas.
Katino cepelinai
Kad tradicijos tęsiamos, patvirtina ir įmonės „Pas Katiną“ vadovė Silvija Katinaitė-Kavaliūnienė.
„Vaikystėje cepelinus gamindavome ne taip ir dažnai, tačiau bulviakasio dienomis – būtinai. Būtent rugsėjo mėnesį, kai vykdavo bulviakasis ir pas mus sugužėdavo giminės bei kaimynai į talką, po darbų vaišindavomės cepelinais. Kol bulves sunešdavo į rūsį, bobutė priskusdavo jų, sutarkuodavom ir virdavom. Tai buvo proga visiems susitikti, kartu padirbti ir pasigardžiuoti šviežiais cepelinais“, – prisimena S. Katinaitė-Kavaliūnienė.
Tęsdama tėčio Jono Katino verslą, Silvija sako, kad kavinė „Pas Katiną“ cepelinus virti ir vaišinti svečius pradėjo maždaug prieš tris dešimtmečius. Tuo metu cepelinai buvo vienas iš labiausiai lietuvių vertinamų tradicinių lietuviškojo stalo patiekalų, todėl jis buvo įtrauktas ir į kavinės valgiaraštį. Skaičiuojama, kad kavinėje jau išvirta daugiau nei milijonas cepelinų.
„Iš pradžių pradėjome gaminti juos didžiulius, tačiau ilgainiui tapo aišku, jog tokių didelių žmonės nesuvalgo, tad perėjome prie įprasto dydžio porcijų. O prieš, berods, 17 metų esame net surengę cepelino aukcioną, kuriam išvirėme daugiau kaip pusės metro ilgio ir apie dvidešimties centimetrų storio cepeliną. Jam pagaminti prireikė kelių kibirų bulvių, daug krakmolo, dviejų kilogramų mėsos. Druska buvo pilama ne žiupsniais, o sauja“, – pasakojo ji.
Pagaminta su meile, todėl skanu
Anot verslininkės, keitėsi laikai, skoniai, patiekalų technologijos, keitėsi ir valgiaraštis, tačiau čia gaminami tradiciniai cepelinai su mėsa svečių pageidavimu visada išlikdavo atnaujintuose pasirinkimuose. Tai bene dažniausiai klientų užsakomas patiekalas.
„Cepelinams tinkamų įdarų yra ir daugiau, galima įdaryti kepintais baravykais, troškintais burokėliais ir pan. Kartais dienos pietų valgiaraštyje pasiūlome ir tokių“, – sako ji.
Kavinė „Pas Katiną“ didžiuojasi savo gaminamais gardžiais tradiciniais cepelinais, dėl kurių žmonės atvažiuoja iš tolimesnių rajono vietovių, o dažnas brolis latvis nepraleidžia progos stabtelti čia ir jais pasigardžiuoti – užsieniečiams šis patiekalas be galo įdomus.
„Mūsų cepelinai yra labai skanūs, tikri, natūralūs, o ir jų kaina nesikandžioja, todėl taip vertinami svečių“, – teigia įmonės vadovė.
Šviežia, natūralu, visa širdimi
„Cepelinus gaminame patys kiekvieną dieną, net keletą kartų per dieną: svečiams baigiant išragauti paruoštus, jau tarkuojame žalias bulves ir kaičiame puodą naujiems. Visada verdame tik tai dienai ir jų nešaldome. Cepelinų pagrindas yra bulvės. Jos pas mus atvežamos kruopščiai atrinktos iš mūsų rajono mažuose ūkiuose užauginto derliaus. Nenaudojame jokių pusgaminių ir priedų, kaip daro daugelis maitinimo įstaigų. Kiaulieną būtinai renkamės lietuvišką ir šviežią. Be to, kiekvienas mūsų darbuotojas į patiekalą sudeda visą savo širdį, patirtį, meilę. Be abejo, pas mus taip pat būna dienų lyg tyčia… Džiaugiuosi, kad dirbantys žmonės gamina ir tiekia valgius su džiaugsmu, mėgsta ir myli savo darbą. Turbūt tai – kartu su puoselėjamomis tradicijomis – ir yra mūsų pagrindiniai sėkmingo recepto ingredientai. Tikras skonis ir laimingas svečias daro mūsų širdis laimingas“, – sako S. Katinaitė-Kavaliūnienė.
Džiugina ir širdį, ir skrandį
Į kavinę „Pas Katiną“ dažnai ir būtent čia gaminamų cepelinų skanauti užsuka panevėžietė Angelija. Moteris neslepia, cepelinai – tobulas valgis.
„Cepelinus valgau vieną ar du kartus per mėnesį, nes jeigu per daug pasmaguriausi, gali ir kenkti. Jeigu atvyksta svečiai į Panevėžį, visada juos atsivežu čia. Jiems labai patinka. Tobulas patiekimas, puikus grožis ir skonis lėkštėje. Labai gardu, estetiška, bet namuose pagaminti sunku. Jeigu nori pasigaminti vienam ar dviem žmonėms, tai reikia įdėti labai daug darbo, ir tiesiog neverta, kai gali atvažiuoti į kavinę „Pas Katiną“ ir suvalgyti tą cepelinų porciją“, – kalbėjo Angelija.
Jai antrina ir piniavietis Zigmas: „Šis patiekalas man yra skanus. Cepelinai susideda iš trijų dalių: tarkio, įdaro, padažo. Jeigu visi atitinka, būna labai skanu ir malonu valgyti. Važinėju po Lietuvą ir vis tenka jų paragauti. Būna ir skanių, ir šiaip sau. Čia kokybė gera, visada šviežia. Atvažiuoju ne tik skaniai pavalgyti, bet ir iš pagarbos šiems namams ir jų šeimininkams.“
Pasaulio cepelinų diena – kavinėje „Pas Katiną“
Cepelinų dieną švenčia ir kavinė „Pas Katiną“. Ta proga kolektyvas sveikina visus lietuvius ir pateikia specialų pasiūlymą – sekmadienį kviečia mėgautis cepelinais už ypatingą kainą.
„Pasaulio cepelinų dieną savo svečius pasitiksime su pasiūlymu: trys porcijos cepelinų už dviejų kainą. Kviečiame pasimėgauti cepelinais „Pas Katiną“! Pas mus sau tinkamą patiekalą ras kiekvienas: ir tas, kuris mėgsta klasikinius lietuviškus valgius, ir tas, kuriam artimesnės šiuolaikinės virtuvės vingrybės, – viliojančiai pasakoja S. Katinaitė-Kavaliūnienė ir dar primena, kad artimiausiu metu svečius pakvies į edukacijas „Katino cepelinai“.
