Sausio 13-oji Lietuvoje turėtų būti ne atmintina diena, o valstybės šventė, sako 1991 metais Seimo gynybos štabui priklausęs Liutauras Vasiliauskas.
„Kalendoriaus lape – pilka kaip žiemos dangus data su įrašu: „Laisvės gynėjų diena“. Tik atmintina, kaip dešimtys kitų… Gal žinote reikšmingesnę, didvyrių krauju apšlakstytą datą nepriklausomybės gynimo sagoje?“ – pirmadienį Seime minint Laisvės gynėjų dieną sakė jis.
„Pakelkime akis, gal pagaliau pakaks politinės valios paskelbti Sausio 13-ąją valstybine švente – Lietuvos pergalės diena!?“ – klausė Seimo gynėjas.
Jis stebėjosi, kad valstybės šventės statusą turi gegužės 1-oji, Tarptautinė darbo diena, bet ne Sausio 13-oji.
Tokį pat siūlymą prieš jį išsakė ir Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis. Laisvės gynėjų dienos išvakarėse jis registravo siūlymą Sausio 13-ąją išbraukti iš Atmintinų dienų įstatymo ir įrašyti į Darbo kodeksą, kur įteisintos visos šventės-nedarbo dienos.
„Grėsmės niekur nedingo“
Pasak L. Vasiliausko, 1991 metų sausį nepriklausomybė ginta ne tik Vilniuje prie televizijos bokšto, televizijos pastato ar parlamento, bet visoje šalyje.
Jis priminė, kad tarp gynėjų buvo ir buvusių milicininkų, kuriems nebuvo lengva pasirinkti, kieno pusėje būti.
„Dabar paprasta, o tuomet, pareigūnui, didelę gyvenimo dalį pumpuoto sovietinėmis dogmomis, apsispręsti reikėjo valios. Nesėkmės atveju mes ir šeimos nariai būtume represuoti kaip sulaužę priesaiką išdavikai“, – kalbėjo L. Vasiliauskas ir ragino valdžią imtis spręsti dabartinių policijos pareigūnų atlyginimų, socialinių garantijų, policijos aukštosios mokymo įstaigos steigimo klausimus.
„Argi normalu, kad aukštą visuomenės pasitikėjimą pelniusi policija dirba nuolatinio nepritekliaus sąlygomis?“ – klausė jis.
Per iškilmingą minėjimą kalbėjęs nepriklausomybės gynėjas Saulius Guzevičius atkreipė dėmesį, kad iškovojus laisvę, ją ginti reikia iki šiol, nes grėsmės nedingo.
„Šiandien grėsmės niekur nedingo, mes gyvename hibridinio karo sąlygomis. Tą girdime iš žvalgybos institucijų, iš šalies vadovų ir patys tą matome“, – sakė S. Guzevičius.
„Kiekvieną dieną susiduriame su vienu iš penkių elementų, ko gero, vienas iš pavojingiausių yra informacinis karas, tai yra istorijos perrašymas, suklastojimas faktų, kas veda prie teritorinių pretenzijų ir klausimų, ką mes girdime per „Zapad“ pratybas, kai jos vyksta kiekvieną kartą, dėl Vilniaus krašto, ir Klaipėdos – taip pat. Tai kelia nerimą. Deja, deramo atsako ginant savo istoriją mums nepavyko sugeneruoti“, – teigė jis.
Anot kalbėtojo, pirmas informacinio karo tikslas yra įnešti abejonę dėl Lietuvos valstybingumo, tai daroma net ir istorikų lūpomis.
„Salėje padvelkė dar didesniu šalčiu ir neviltimi“
Prisiminimais apie 1991 metų sausio įvykius pirmadienį dalijosi fotografas Romualdas Požerskis, įamžinęs tuomečius įvykius parlamente, aukų kūnus morge.
Jis pasakojo į Aukščiausiosios Tarybos rūmus patekęs nelegaliai – per tualeto langą.
Sausio 13-osios naktį jis įamžino posėdžių salėje apsisiautusiais paltus sėdinčius deputatus ir besiklausančius užsienio radijo stočių.
„Atrodė, kad signatarai nebegali daryti įtakos tolesniems įvykiams. Paskelbė pranešimą, kad prie televizijos bokšto yra daug sužeistų ir žuvusių. Salėje padvelkė dar didesniu šalčiu ir neviltimi. Apsaugos tarnyba informavo, kad prasidėjus šturmui, visiems per langus reikės išlipti į vidinį kiemelį ir palikti Aukščiausiąją Tarybą. O posėdžių salė bus apipilta benzinu ir padegta“, – pasakojo R. Požerskis.
Jis užfiksavo į salę atėjusį Aukščiausios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, vilkintį neperšaunamą liemenę.
„Tada užfiksavau ikoninę fotografiją. Vėliau Vytautas Landsbergis pasakys, kad aš užfiksavau akimirką, kai sprendėsi ne tik Lietuvos, bet ir Sovietų Sąjungos likimas“, – tvirtino fotomenininkas.
„Fotografijos liudijo tiesą“
Paryčiui su kolega Viliumi Jasinevičiumi nuvykę į morgą, jie įamžino gulinčius tos nakties aukų kūnus.
„Kūnuose buvo matyti kulkų žymės – kad ir kaip buvo sunku, viską kruopščiai fotografavau. Tos dienos vakarą iš Maskvos transliuojamoje informacinėje programoje „Laikas“ (rusiškai „Vremia“) bus įžūliai meluojama, kad „fašistinė Lietuvos valdžia“ automobilių avarijose žuvusius žmones paskelbė amonininkų aukomis. Tačiau fotografijos liudijo tiesą. Vėliau jos kaip įrodymai bus pridėtos prie Sausio 13-osios teismo bylos“, – pasakojo R. Požerskis.
Jis sakė, kad tų naktų ir dienų jo darytos fotografijos atspausdintos Vokietijos, Anglijos, Šveicarijos, JAV ir kitų šalių leidiniuose.
„1991 metų sausio fotografijos lig šiol tebekeliauja po pasaulį ir yra vizualinis Lietuvos istorijos dokumentas“, – teigė fotografas.
Pirmasis Seimo vicepirmininkas Juozas Olekas priminė medikų indėlį gelbstint sužeistuosius 1991 metų sausį.
„Tik jų pastangomis neturėjome daugiau žuvusių žmonių, jų profesionalumas ir pasišventimas padėjo išsaugoti sužeistųjų gyvybes“, – tvirtino jis.
Pasak J. Oleko, medikai ne tik gydė, bet ir fiksavo, kokius sužalojimus patyrė sausio 13-osios naktį nukentėję ir žuvę žmonės.
„Tai labai svarbūs įrodymai, kalbant apie okupantų padarytą žalą Lietuvai“, – teigė politikas.
Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Tuomet Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, apie tūkstantis buvo sužeista.
Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
1991 metų sausio 13-ąją žuvo ar nuo patirtų sužalojimų vėliau mirė Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Prie televizijos bokšto sužeistas Stasys Mačiulskas nuo sužeidimų ligoninėje mirė 1991 balandį.
