„Mamos gali padaryti neįmanomus dalykus ir rasti netikėčiausius sprendimus“, – sako Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Miglė Kasnauskaitė. Ji su vyru Juozu Butautu, Garliavos ugniagesių komandos pamainos vadu, augina keturis vaikus. Jų mažajai dukrelei Laurai dar nėra dviejų metukų, tad moteris šiuo metu yra dekretinėse atostogose, bet netrukus tikisi grįžti į darbą.
Šeimoje dar auga 17-metis Ąžuolas, 15-metė Aistė ir šiemet į pirmąją klasę eisiantis Audrius Zigmantas. „Iš pradžių turėjau du mažiukus vaikus, kai jie paaugo, pasidarė lengviau, o kad nebūtų per lengva, susilaukiau dar dviejų…“ – juokiasi Miglė.
M. Kasnauskaitė neslepia, jog nėra lengva suderinti priešgaisrinės priežiūros pareigūnės darbą ir vaikų auginimą.
„Tuo labiau, kad ir darbas prasideda 7.30, ir vaikų darželis pradeda dirbti tuo laiku. Anksčiau, kai priešgaisrinės priežiūros pareigūnui tekdavo budėti po savaitę, ne kartą yra buvę, kad vežant vaikus iš darželio ar mokyklos namo, paskambina ir praneša, kad reikia važiuoti į gaisrą. Su vaikais juk į gaisrą nevažiuosi! Kitąkart po darbo valandų ir į kelis gaisrus tekdavo nuvykti, tačiau buvimas mama ir pareigūne vienas kitą papildo. O žinios, kurių reikia priešgaisrinės priežiūros darbui, daro mane geresne mama, buvimas mama – geresne pareigūne. Vienu metu labai aktyviai gaudėm padegėjus. Kai tekdavo tas bylas narplioti, net naktimis negalėdavau miegoti, galvodavau, kas ten galėjo atsitikti. Taigi būdamas pareigūnas negali savo reikalų žiūrėti, pirmenybę turi teikti darbui.“
Pasak pareigūnės, mama būti – sudėtinga. „Vyras budi kas ketvirtą parą. Darbo grafikai abiejų griežti. Tačiau vaikams visada atsiranda laiko, su jais Lietuvoje aplankyta labai daug, jie galėjo save išbandyti visose srityse, kuriose tik norėjo. Visi mamadieniai, laisvadieniai ir atostogos skirti tik jiems, nes gaisruose susidurdamas su žmonių žūtimis jauti, kokia trapi yra žmogaus gyvybė ir kokia didelė vertybė – kartu leidžiamas laikas, tarpusavio ryšys ir kaip smarkiai tai reikia branginti. Dabar daug padeda vyresnieji vaikai, tačiau jie abu intensyviai sportuoja, lanko dviračių sportą, treniruotės trunka iki vakaro. Tad kartais pasijuokiame, kad jeigu ketvirtas vaikas lenda prie katino maisto, čia jau katino problemos…“ – sako Miglė.
Paklausta, apie ką šeimoje kalbamasi daugiau – apie darbą ar apie šeimos reikalus, M. Kasnauskaitė teigia, jog namuose retos valandėlės, kai susirenka visi šeimos nariai: „Nėra laiko kartu pabūti. Vieni sportuoja, kiti dirba, treti mėgsta žaisti…“
Pasak Miglės, vyresnieji vaikai dar renkasi gyvenimo kelią. „Ugniagesiais jie norėjo būti, kai buvo maži. Apie mane sakydavo: „Mūsų mama visiems padeda.“ Matyt, turėdami omenyje, kad mamos dažnai nėra namuose“, – sako pareigūnė.
Gaisrinės saugos specialybę Miglė pasirinko sekdama savo tėčio šviesaus atminimo Stanislovo Kasnausko, dirbusio Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 1-osios ir 6-osios komandų viršininku, pavyzdžiu.
„Visada norėjau būti gydytoja, tačiau mokykloje nuo šios minties atkalbėjo mokytoja, sakydama, kad man nepavyks. O tėtis pasiūlė pamėginti studijuoti gaisrinę saugą. Dabar jau būtų sunku ir įvertinti, ar galėčiau dirbti kitą darbą. Žinau, kad svarbiausia – pagalba artimui. Su tėčiu mes labai nuoširdžiai pasikalbėdavome apie gyvenimą. Jis buvo man pavyzdys. Todėl seku jo pavyzdžiu: namuose laikomės gaisrinės saugos reikalavimų, nėra netvarkingos elektros instaliacijos ar prietaisų, o vaikams labai anksti pradėjome aiškinti, kaip elgtis gaisro atveju“, – sakė ji.