Šeštadienį savo namuose rastas miręs kompozitorius, pianistas, aranžuotojas, džiazo muzikos atlikėjas panevėžietis Rimantas Juozas Bagdonas. Žinomam muzikantui pavasarį sukako 67 metai. „Džiazo tėvu“ vadinamas kompozitorius R. Bagdonas atgulė Šilaičių kapinėse. Į paskutinę kelionę palydėjo jį gerai pažinoję panevėžiečiai ir ne tik: aktoriai, muzikantai, medikai, sportininkai.
Naujienų portalo JP kalbintieji kompozitoriaus draugai ir bendražygiai negalėjo patikėti, kad nebegalės girdėti R. Bagdono užkrečiamų improvizacijų.
Džiazo legenda
Nulenkęs galvą ir palydėjęs į paskutinę kelionę R. Bagdoną, Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas naujienų portalui JP sakė, kad jis buvo Panevėžio džiazo legenda ir džiazo Panevėžyje sinonimas.
„Be to, Rimantas – neabejotina miesto tapatybės dalis. Už originalią kūrybą, džiazo muzikos populiarinimą, Panevėžio garsinimą Lietuvoje ir užsienyje Rimantas išrinktas Metų panevėžiečiu. Jo kūrybinė veikla buvo labai gerai matoma. Turbūt sunku rasti tokį, kuris nebūtų girdėjęs jo grojančio, savo laiku nemažą dalį panevėžiečių būtent jis supažindino su džiazu. Be to, Rimantas buvo labai šiltas ir inteligentiškas žmogus. Tai tikrai didelė netektis miestui ir jo kultūriniam gyvenimui“, – kalbėjo R. M. Račkauskas.
Netektis pribloškė
Į parodą Paryžiuje išvykęs stiklo menininkas ir meninio stiklo studijos „Glasremis“ vadovas Remigijus Kriukas labiausiai išgyveno, kad negalėjo atsisveikinti su draugu ir improvizacijos meistru R. Bagdonu.
„Skaudžiausia, kad esu toli ir negaliu palydėti į paskutinę kelionę Rimanto. Panevėžys neteko šviesulio ir ta netektis pribloškė. Kai manęs klausia, kiek laiko jį pažinojau, atsakau: nuo praeito amžiaus. Su juo buvo labai lengva ir paprasta spręsti ne tik kūrybines, bet ir gyvenimiškas problemas. Jis kūrė pats ir leido kurti kitam, o mus abu siejo improvizacija. Rimantas buvo džiazo improvizuotojas, o aš – stiklo. Kai dvi kūrybiškos sielos susijungė, gavosi toks kūrybinis efektas – simpoziumas „GlassJazz“, – pasakojo menininkas ir pridūrė:
„Sutinki žmogų ir jauti, kad tai tavo žmogus. Todėl jo nepaleidi, nes jauti, kad vienas kitą papildome. Draugystė su Rimantu buvo nuoširdi. Galėjome su juo šnekėti apie viską… „Glasremis“ jį mylėjo… Linkiu jam ir toliau groti gyvenimo melodiją ir tuo linkėjimu neabejoju: gros jis ir toliau.“
Gyvenimai persipynę
Buvęs Muzikinio teatro vadovas Vidmantas Kapučinskas suskaičiavo, kiek laiko pažįstamas buvo su Anapilin iškeliavusiu džiazo muzikos korifėjumi.
„Pažinojome vienas kitą nuo 1968 metų. Tai nemažas laiko tarpas. Mus siejo ne tik muzika, bet ir bendri renginiai. Persipynę mudviejų gyvenimai… Vienas jų festivalis „Jazz fontanas“. Juolab kad pirmieji vyko Muzikiniame teatre ir tik vėliau persikėlė į Bendruomenių rūmus“, – pasakojo V. Kapučinskas ir prisiminė:
„Rimantas mokėsi groti trambonu ir pamenu, kaip jis sovietmečiu grojo Lenino paminklui. Tai atsitiko žiemą. Jis užsisėdėjo tuometiniame „Nevėžio“ restorane. Išėjęs iš jo ir pamatęs Lenino paminklą, nusprendė, kad jam liūdna ir šalta. Todėl reikia pagroti ir tą padarė. Žinoma, kad tuometiniai milicijos pareigūnai jį areštavo. Panevėžio muzikos technikumo direktorius buvo Antanas Belazaras ir jam teko gelbėti iš areštinės R. Bagdoną. Humoro jausmą jis turėjo neįtikėtina ir subtilų.“
Gyvenimo dovana
Kavinės „Kafenhauz“, kur vykdavo džiazo klubo „Randevu“ vakarai, savininkė Birutė Sargūnienė dėkoja gyvenimui, kad sutiko ir galėjo bendrauti su R. Bagdonu.
„Buvo laimė būti šalia, o bendravimas su juo – gyvenimo dovana. Rimantas buvo kovotojas iš didžiosios raidės. Jis visą gyvenimą kovojo. Vieni nuo gyvenimo sudėtingumo palūžta, o jis išsilaikė, kad ir kaip buvo sunku. Jam reikia dėkoti už gerą laiką, kurį jis sukūrė džiazo muzikos pagalba. Džiazo muzika – atgaiva sielai. Ir dabar, kai jis iškeliavo, man norisi pasveikinti su nauja pradžia, nes jo siela nesustos“, – susijaudinusi kalbėjo B. Sargūnienė.
