Kadaise geriausia Panevėžio kulinare pripažinta Zita Tolvaišienė buvo kviečiama dirbti prabangiausiuose restoranuose, tačiau pasirinko darbą mėsos kombinato valgykloje. Nors kombinato nebėra, jo patalpose išlikusiai valgyklai vadovaujanti Zita iki šiol priima svečius ir portalui LRT.lt sako, kad niekada nepasigailėjo nusprendusi čia pasilikti.
Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šių įdomių kelionių metu atrandami unikalūs žmonės ir išskirtinės jų istorijos, kūrybiški verslai ir aukštyn kojomis apversti gyvenimai, įspūdingi muziejai ir gamtos perlai. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu [email protected]!
Nors buvusio kombinato pastatas dabar kiek primena vaiduoklį, o margi, aptrupėję laiptai tarsi kužda, kad čia nieko nėra, vietiniai žino – nuo maždaug 1974-ųjų čia veikiančioje valgykloje vis dar garuoja karbonadai, verda sriubos ir pilstomas kompotas. Įžengęs į vidų patenki į laiko mažai pakeistą valgyklėlę, kurioje šeimininkauja Zita ir dar kelios moterys.
Geriausia Panevėžio virėja Z. Tolvaišienė buvo pripažinta sulaukusi vos aštuoniolikos, kiek vėliau skirta antroji vieta Lietuvos virėjų konkurse, surengtame legendiniame „Dainavos“ restorane. Toks įvertinimas jaunai ir perspektyviai kulinarei atvėrė daugybę durų – į savo virtuves kvietė prestižiniai to meto restoranai.
Už tai, kad pamėgo darbą virtuvėje ir jauna išmoko gaminti, Z. Tolvaišienė sakosi esanti dėkinga savo mamai. „Ji buvo Anykščiuose gerai žinoma šeimininkė, pasirūpinusi ne vieno kraštiečio švente, paruošdavusi vestuvių stalus. Paprastai per atostogas padėdavome mamai, taip ir pramokome sukiotis virtuvėje. Beje, taip jau nutiko, kad mano brolis, pakliuvęs į armiją, pateko ir į virėjų mokyklą. Juokauju, kad esame savotiška kulinarų dinastija. Tiesa, brolis šiandien gamina tik namuose ir gardžiausiais patiekalais palepina šeimą“, – šypsosi moteris.
Dalis ir šiandien Z. Tolvaišienės valgykloje naudojamų receptų atkeliavo būtent iš jos mamos. „Nemažai receptų perdavė ji, ypač smetoniškų, išmokė sukurti papuošimus. Pavyzdžiui, farširuotos lydekos receptas – autentiškas mano mamos, ji buvo kilusi nuo Rubikių ežero apylinkių. Įmantrūs papuošimai rankomis išpjaustomi. Tokio recepto jokioje knygoje nėra“, – atskleidžia ji.
Karjerą aklųjų kombinate pradėjusi Z. Tolvaišienė kurį laiką dirbo viename geriausių restoranų – užsienio svečių pamėgtame „Nevėžyje“, tačiau galiausiai nusprendė jį palikti. „Restorane dirbau slenkančiu grafiku, jis man, kaip jaunai mamai, nebuvo patogus. Gimus antrai dukrytei, nusprendžiau išeiti. Sužinojau, kad darbo vieta yra mėsos kombinato valgykloje. Čia dirbdama turėjau laisvus vakarus ir savaitgalius, juos galėjau skirti šeimai“, – savo sprendimo priežastis paaiškina Z. Tolvaišienė, valgyklos virtuvėje besidarbuojanti nuo 1980-ųjų. Tiesa, anksčiau ši valgykla buvo kiek didesnė, o į ją užsukdavo didžioji dalis kombinato darbuotojų. Jų čia dirbo apie 1200.
„Taigi, kasdien paruošdavome apie 900–1000 porcijų dienos pietų, juos sudarydavo sriuba, karštas patiekalas ir kompotas. Kiekvieno cecho darbuotojai į valgyklą ateidavo nustatytu grafiku, tad pavalgyti spėdavo visi. Beje, kompleksiniai pietūs fabriko darbuotojams kainavo 25 kapeikas, o atėjusiems svečiams – 50“, – prisiminė Z. Tolvaišienė. Ir dabar kainos valgykloje nesikandžioja – vos už kelis eurus galima sočiai pavalgyti.
Su didžiule šiluma Zita prisimena ir savo pirmąjį vadovą – valgyklos vedėją Boleslovą Galadauską, jo įdiegtais darbo principais vadovaujasi iki šiol. „Jis buvo labai doras ir sąžiningas žmogus, visada tikino, kad lankytojai turi gauti tai, kas jiems priklauso, kokybišką ir skanų maistą.
Anot jo, valgykla buvo svarbiausias cechas, nes skaniai pavalgęs žmogus – laimingas žmogus. Todėl visuomet stengėmės dirbi gerai, net geriau nei reikia. Manau, tik todėl iki šiol laikomės, nors daugelis kombinato teritorijoje veikusių verslų neišsilaikė“, – atsidūsta ji. Šiandien valgyklos sienas puošia senos nuotraukos, kuriose įamžinti anksčiau kombinate dirbę žmonės, ponios Zitos ranka išrašyta ir valgyklos istorija.
Nuo 2000 m., kai fabrikas bankrutavo, valgyklai vadovauja ji, nors direktorės pareigų ir kuklinasi: „Iš pradžių buvo tikrai nelengva, ateidavo nedaug lankytojų, tačiau šiandien jų netrūksta. Kai kurie apsilanko kone kasdien – galima sakyti, jog matėme, kaip užauga jų vaikai, dabar jau suaugę jie ir patys čia sugrįžta. Gražu.“
Beje, pamėgę valgyklos maistą žmonės užsuka pasiimti jo ir išsinešti. „Kai kurie papietavę iškart užsisako ir ko nors vakarienei namuose. Nuo liepos keičiantis reikalavimams, jau pasiruošėme popierinių indelių, kad galėtume pasirūpinti savo svečiais“, – šypsosi Zita.
Ir nors laikas bėga, valgyklos vadovė sako, kad žmonių skonis nedaug tepasikeitė – visi nori skanaus maisto, tokio, kokį šeimininkės ruošdavo namuose. Kai kurių valgykloje siūlomų patiekalų receptai nepasikeitė nuo tada, kai Zita pradėjo darbuotis valgyklos virtuvėje. Ir nors kasdien ji lankytojams siūlo vis kitokį valgiaraštį, beveik kiekvienas papietavęs užsisako valgykloje kepamų spurgų, gaminamų pagal 1983-iųjų receptą. Spurgos tiesiog tirpsta burnoje ir yra žinomos visame Panevėžyje.
Dabar valgykla lankytojus priima 10–15 val. darbo dienomis, tačiau kad pasiruoštų dienai, virėjos susirenka apie 6 ryto. „Dabar esame septynios, tačiau visos puikiai sutariame ir esame puiki komanda. Su meile ir šiluma gaminame, su šypsena ir klientus priimame. Stengiamės gaminti skaniai ir kokybiškai, be pusgaminių, taigi reikia laiko pasiruošti. Visos labai mylime savo darbą. Ir per karantiną dirbome, nors žmonių ir nedaug užsukdavo. Mums buvo svarbu ir tuos kelis pamaitinti. Ir dar pasijuokdavome, ką namuose beveiktume – jau taip įpratome prie savo darbo“, – šypsosi Zita.
Beje, nepasikeitė ne tik kai kurių valgyklos patiekalų receptai, bet ir interjeras. Nors valgyklos plotas kiek sumažėjo, čia galima išvysti senus papuošimus, paveikslus, net kai kuriuos baldus. „Kai kurie per dantį patraukia, kad senienomis apsistatę esame, tačiau taip jau susiklostė, kad, bankrutavus kombinatui, valgyklos patalpų nuoma pratęsiama tik metams.
Niekada nežinome, ar jie nebus paskutiniai, tad stengiamės apsitvarkyti, padažyti sienas, tačiau didelių investicijų remontui neskiriame. Nors gal ir norėtume. Galiausiai ne aplinka, o mūsų siūlomas maistas čia žmones traukia“, – atvira Z. Tolvaišienė, savo darbą vadinanti pašaukimu.
Pramoninis turizmas – mūsų šalies turizmo sritis, kurią mes vis dar rūpestingai saugome už daugybės užraktų. Tačiau kelis dešimtmečius skaičiuojantys fabrikai, miestų kampučiuose besislepiantys restoranai ar valgyklos jau pasirengę priimti smalsius ir nostalgijos vedamus turistus. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistams siūlo atrasti pramoninį turizmą, tad surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams, įtakos turiniui tai neturėjo.
